Kad neužsimirštų... - Gimdymo istorijos

Skaitau SM mamyčių įvairias gimdymo istorijas, žaviuosi jų drąsa ir išmone papasakoti savo patirtis, pasidalinti su kitomis. Ir teisingai, pamanau, juk tai, kas užrašyta, išlieka ilgam atminty. Nusprendžiu ir aš taip pasielgti, ne dėl to, kad man norisi kažkaip išsiskirti iš kitų, bet dėl to, kad netrukus antrąkart tapsiu mama ir pirmoji gimdymo istorija, kuri, beje, įvyko prieš devynerius metus, pasimirš ar nublanks. Na gal ne taip smarkiai, tačiau metai bėga, o smulkios detalės, kurias jau ir taip laikas apšlifavo – pranyks atminties užkaboriuose.
Ištekėjau dvidešimties, jauna, naivi. Labai norėjau turėti savo šeimą ir namus. Po pusantrų metų vedybinio gyvenimo pasijutau nėščia.
Pamenu tą žiemos rytą, berods po naujų metų, sausio pradžioj, testukas tualete parodė dvi rausvas juosteles, iškart šią žinią pranešiau vyrui, pasidžiaugėm, kad greitai būsim trise, o apytuščius namus pripildys vaikiškas krykštavimas. Greitai sužinojo anyta, kuri be galo džiaugėsi būsimu pirmu anūkėliu ir kiti šeimos ir giminės nariai.
Bėgo dienos, savaitės, lankiausi pas gydytoją – ginekologę, kurios kitaip nepavadinsi, kaip tik veterinare, buvo baisiai grubi boba tiek charakteriu, tiek ir apžiūrų metu. Kyšius ėmė – tik capt ir po stalu ar į stalčių, net „ačiū“ neburbteldavo. Echoskopijos metu negalėjau net žvilgtelėti į ekraną, tuoj pradėdavo staugti, kad nevalia žiūrėti ir taip toliau ir panašiai... Bet ištvėriau aš ją visą nėštumą, kur dingsi, tada dar nelabai buvo privačių poliklinikų, o jei buvo, tai man rodės, kad brangiai kainuoja tos paslaugos...
Penktą mėnesį matau save stovinčią prieš veidrodį namie, ką tik po dušo ir apžiūrinėjančią savo, gerokai pasikeitusias figūros formas. Taip keista, atrodau kaip koks teletabis sau, niekad savęs tokios nemačius, dingo visa stirnos povyza, liemens kontūrai kažkuo užsipildė...
Taip sau ir storėjau su kasdiena, pilvukas stiebėsi į viršų, kažkodėl jaučiau, kad bus vaikinas pas mane. Tiesiog tokia vidinė nuojauta buvo. Aštuntą mėnesį – rugpjūtį, pradėjau pirktis daiktelius leliukui, krautis krepšį į gimdymo namus. Tie miniatiūriniai drabužiukai man buvo tokie fainučiai, kad kiekvieną dieną juos išimdavau iš krepšio, pačiupinėdavau, pasidžiaugdavau, kad jau greitai jais bus apvilktas mano vaikas ir vėl sulanksčius sudėdavau atgal.
Gimdymo terminą veterinarė nustatė man rugsėjo trečiai dienai. Likus savaitei iki termino, po rytinio ..... pajutau, kad kažkas netaip. Nuėjus į WC, grįžau išsigandusi, nes pamačiau kraujingas išskyras. Nesupratau kas čia, gal jau gimdau? Apie jokius kamsčius nebuvau girdėjusi ir kad jie turi išeiti man niekas nesakė. Iš kur man žinot pirmąkartei žaliai mamai? Vyrui sakau, viskas, skambink į greitąją, čia kažkas netaip. Nu ką gi, atvažiavo greitoji, sako: „kur vežt, kur gimdysi?“ – Į antrą ligoninę.
Nuvažiavom, apžiūrėjo, paguldė į patologinį skyrių laukti gimdymo. Pasirodo, kad gimdysiu dar negreit, bet dėl viso pikto – gulėk ir lauk. Guliu vieną parą, antrą, jau ir namo baisiai užsimaniau, atsibodo tos baltos sienos ir nežinia, kada pasimatysiu su savo mažuliu. O kad būčiau žinojus, kad kamsčiui išėjus, savaitės bėgy jau tikrai sprogsiu.
Atėjus pirmadieniui, pasikeitus gydytojų pamainai, prašausi savosios, kad apžiūrėtų mane ir padarytų ką nors, kad tik greičiau viskas įvyktų. Ji tik nusišypso ir vedasi mane į apžiūrų kabinetą. Pasodina ant kėdės, kažką ten pasikrapšto, skaustelna vienu momentu. Viskas, paleidžia atgal.
Nusimenu, kad dar negreit turbūt. Jau pernešioju 4 dienas nuo termino.
Apie pietus atvažiuoja vyro sesuo aplankyt, sako, einam į kavinę ką nors užkąst, kavos atsigert, paplepėt. Mes sėdim sau smagiai, pletkavojamės apie šį bei tą, aš kertu baltą mišrainę ir darosi keista, kažkas tarp kojų vyksta, sakau jai: „žinai, arba aš sisioju ir nejaučiu arba man vandenys bėga“. Ji tik išpūtė kukulius, pradėjo panikuot: „vajetau vajetau, ką dabar daryt, ką dabar daryt? Tai ką man reikės gimdyme dalyvaut?“ O mane toks juokas iš jos ima... sakau, einu žiūrėt į WC kas čia per velniava. Grįžtu – „jo“ sakau, „vandenys“. O ji dar labiau pasimetė, kaip šoko nuo stalo „davai greičiau, einam“, aš sakau, nesinervink gi tu, taip staigiai nepagimdysiu 
Grįžom į savo palatą, pasisakiau gydytojai, kad vandenys bėga per kojas. „Ruoškis į gimdyklą“ – sako. Man taip smagu ant širdies, kad pagaliau ta akimirka ilgai laukta, kad greitai su savo mažuliu pasimatysiu. O kad būčiau tada žinojus, kas manęs laukia...
Susirinkau savo mantą iš palatos ir persikrausčiau į gimdyklą. Gimdykla nejauki, šalta, dalykiška. Inkvizicijos laikų gimdymo stalas, kampe metalinė lova, keletas aparatūros prietaisėlių ir ant sienos laikrodis... Tas nelemtas laikrodis, į kurį vėliau norėjau paleisti kokį kietą daiktą, kad jis man netiksėtų, nestovėtų vietoj ir negadintų nervų...
Apie pirmą dienos, praėjus gal porai valandų nuo vandenų nutekėjimo, užėjo pamaudenimai. Aš sau juokauju (dar neskauda) su vyro sese, ji tik vaikšto kampas iš kampo ir lemena visa išbalus: „aš nnnnenoriu dddalyvaut tttavo gimdyme“, „aš bbbijau, nnualpsiu“. Aišku, jau tada gerokai prieš tai buvo paskambinta vyrui, pranešta, jis metęs darbus, skubėjo į ligoninę. Gerai, kad tada jau ir mobiliakai buvo atrasti, kaip tik maniškis turėjo vieną iš pirmųjų „plytų“, tai susisiekti su juo tiesiogiai problemų nebuvo.
Tik įlėkė vyras visas švytintis iš džiaugsmo, vyro sesuo net nepajutau, kaip šmurkšt pro duris – pabėgo, tik čiau pasakė. Jai šokas buvo nemenkas.
Na ką, ir prasidėjo laukimas, prijungė prietaisus sarėmiams ir vaiko toniukams matuoti. Su kas valanda skausmas vis stiprėjo, sarėmiai tankėjo, o aš vis žiūrėjau į laikrodį. Pradžioje žiūrėjau į valandų rodyklę, poto žiūrėjau į minučių rodyklę, dar vėliau į sekundžių, poto jau pritrūkau rodyklių ir jis visai „sustojo“.
Lygiai 17 val. Pasikeitus gydytojų komandai atėjo vyras daktaras ir nauja akušerė, tokia jaunutė, smulkutė, mažutė, o jau blakstienų ilgumas neišpasakytas. Tokių ilgų blakstienų aš nebuvau kaip gyva akyse regėjus. Vyras ir aš kaip užburti į tas jos blakstienas žiūrėjom ir klausėm kiekvieno jos žodžio, ir jos balsas skambėjo kaip muzika tarp mano siaubingai skaudžių sarėmių.
Taigi, neapsidžiaugiau, kad prie vyro daktaro gimdysiu, jis liepė lipti ant to kankinimų stalo, apžiūrėjo, bet jau taip skaudžiai, kad maniau numirsiu. Sako, leisim skatinamuosius, nes kitaip ilgai užtruksim, sako „apie devintą ateisiu ir tada gimdysim“. Aš „Ką!!!! Devintą!!!???“ O dar tik penkios....
Dievuliau, kad jūs žinotumėt, po jo išėjimo ir pasikrapštymo po mano isčias, skausmas tapo nebepakeliamas, norėjau ką nors primušti iš tos nevilties, vyras bandė raminti, o mane dar didesnis pyktis ima, sakau, būk geras – patilėk!
Kaip jau minėjau, laikrodis sustojo ir sustojo ties šešta valanda. Tuo metu dar buvau pakankamai sąmoninga, kad suvokčiau laiką, vėliau, viskas vyko tarsi sapne. Vaikščiojau lašelinę apsikabinus, tūpiau, stojau, guliau, išbandžiau viską, kad tik palengvėtų tas nelemtas skausmas. Galop ir poterius pradėjau kalbėti, murmėjau po nosimi ir prašiau savo vaiko „būk geras, lįsk atgal, buvo taip gerai, kol buvai pilvelyje, gyvenai sau ramiai, nei skausmo, nei kančių“.
Tas laikrodis ant sienos – bjaurybė, kaip tiek pat, taip tiek pat.
Sarėmiai jau kone kas minutę, o mažytis tarpelis tarp sarėmių – miegas užeina, galvoju nors minutėlę užmigčiau, kaip būtų gera, ir dar nespėjus pasidžiaugti ta akimirka, kaip vėl stipri sarėmio banga užplūsta kaip cunamis.
Išsikankinau iki devintos, į žmogų jau buvau nebepanaši. Atėjo daktaras, o man jau tuomet buvo tas pats, ar tai vyras ar moteris, galėjo visa kuopa kareivių stovėt gale kojų – man buvo tas pats. Liepė lipti ant gimdymo stalo, užsikelti kojas ir kaip užeis noras stangintis, įkvėpus oro – stumti iš visų jėgų.
Kaip pro rūką mačiau, kaip subėgo pusė ligoninės slaugių, ssesučių, valytojų ir dar velniai žino kokio ten personalo paveizėti, kaip vaikas užgimsta. O man buvo dzin.
Stūmiau kaip nežinau kas. Girdėjau ir jaučiau kažkokį keistą trakštelėjimą savo dubens ir kojų sanariuose, mačiau kaip gydytojas su akušere susižvalgė tarpusavy. Taip ir nesupratau, kas tai buvo, jaučiau tik beprotišką skausmą.
Man liepia nestumti, o aš negaliu, man nesigauna nestumti, poto vėl stumk, ir vėl nestumk. Visa plyšau, tada užgimė galvytė, poto ir visą vaikutį ištraukė. Vyras jau mato, kas gimė, o man niekas nieko nesako. Aš vos ne rėkti pradėjau „kas gimė, kas gimė pasakykit gi?“ Tada visi choru atsako: „sūnus“ Šlaputį ir verkiantį paguldė ant krūtinės, o mes tik žiūrim abu ikis išpūtę į savo mažą žmogutį ir dar netikim. Dar pora stūmimų – ištraukė placentą, pradėjo siūti, užmačiau tik ilgą ir lenktą adatą, kuria kabino gyvą mano mėsą, skaudėjo labai, tačiau kūdikis, gulintis ant mano krūtinės buvo kaip anestetikas man.
Vaiką paėmė sutvarkyti, suvystyti, pasverti, man liepė atsigulti į geležinę lovą, stovėjusią kampe. Jaučiausi visa išdrąskyta, paeiti beveik negalėjau, apsipyliau kraujais, atnešė, įkišo palą, vėliau ledukų, sudėtų į prezervatyvą – liepė įsidėti į tarpkojį ir šaldyti.
Davė man kūdikėlį, prikišo prie krūtinės, o jis lūpytėm čepsi, ieško papulio, aš jam kišu jį, o jis nemoka jo suimti niekaip. Tik gaudo, gaudo, bet nečiulpia. Taip pusiau pagaudamas, pusiau ne, gal ir gavo kokį lašelį.
Po valandos liepė keltis ir eiti į palatą su leliuku ir visa manta. Niekad nepamiršiu to ėjimo į palatą. Tai prilygo pačiam gimdymui. Personalas mane visą plyšusią turėjo nuvešti, o jie patingėjo, tipo pati nueis, nieko čia tokio.
Poto dar visas tris dienas negalėjau normaliai paeiti, į WC nueiti man buvo tas pats, kaip blusai į Maskvą pėščiomis. Kraujavau siaubingai visą tą laiką, nuo menkiausio judesėlio lovoje, apsipildavau kraujo klanais. Mano mažulis taip ir neišmoko krūties žįsti visas tris dienas, kol buvom ligoninėje. Antrą ir trečią naktį jis praklykė iš bado. O aš nei buteliuko neturėjau, nei soskutės (Ir kodėl aš nenusipirkau jo ligoninės vaistinėje, dar iki šiol nesuvokiu). Bandžiau šaukšteliu girdyti pienuką, o jis tik pro šalį tekėdavo, tik šis bei tas pakliūdavo. Po savaitės, jau esant namuose, mano mažius išmoko ir vargo nebuvo.
Šiemet sūnus jau keliaus į trečią klasę, laikas beprotiškai skuba, o istorija kartojasi. Tik šį kartą laukiam sesės (taip daktarai sakė), kuri turi atkeliauti tokiomis pačiomis gražiomis rugsėjo dienomis.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis