Įkraunama...
Įkraunama...

Kertelė mūsų sieloms...

Nepasiduok Renatėle smile.gif . Labai ir aš susigraudinau verysad.gif. Kokį gerą žmogų šalia turi wub.gif. Linkiu kuo greičiau nestuke.gif
Atsakyti
sveikutes turiu tokia problemele,nezinau kur kreiptis kad gauciau normaliu patarimu,ar pasmerkimo.pragyvenau su vyru 7m,bet vaikuciu taip ir nesusilaukem,nors stengemes visus7m.vyras turejas dauk operaciju.pas daktarus tyrtis jis neejo,tik viena karta buvo nuejas ir tyrimam nepakako spermos,taip daugiau ir nepriverciau nueit.bet nutiko taip kad jis viena diena uzpykes ant manes kad isenu su drauge isejo is namu,nes tai reiske kad jo negerbiu,nors buvo kviestas kartu eit,bet neejo.ir taip gavosi kad po menesio pradejau bendraut su senu pazystamu,ir netycia pastojau.nes ir pati galvojau kad ir as negaliu turet leliuku.o draugo numone zinojau kad jis vaiku dar nenori ir musu santykiai buvo daugiau del sekso.bet as suzinojus jog laukiuosi net nebuvo minties kad negimdysiu,nes taip norejau vaiku.bet isejo taip kad daba esu viena,praradau vyra,nes pasiryzau gimdyt viena,o su draugu palaikom siokius santykius,bet apie bendra ateity net kalbos nera.prasau gal kas galit palaikykit,o gal ir smerkit.nes pati nezinau ar teisingai pasirinkau.aciu
Atsakyti
Manau tikrai nusprendei teisingai, bus tų vyrų ax.gif
Atsakyti
Vaivulka, pritariu Agai visom keturiom, tikrai pasirinkai teisingai ax.gif
Atsakyti
Vaivulka, dabar nebe laikas nei smerkt, nei teisint, nei dar kaip nors moralizuot.
Jau "turi" vaikelį, turi galvoti tik apie jį.
Atsakyti
Vaivulka, šiam gyvenime nesulaukiant vaikų visko nutinka, vienos šeimos išyra, kitos atsilaiko, kitos pereina ir neištikimybės išbandymus, neturim mes teisės tavęs smerkti. Pasiryžimas vienai auginti vaiką labai drąsus žingsnis, už tai galima tik tave gerbti. Linkiu sėkmės ir nepalūžti, nes tikrai bus nelengva, nusiteik.
Atsakyti
Vaivulka, aš Tave labai labai palaikau drinks_cheers.gif .

Man irgi atėjo toks etapas, kad lėliukas tapo svarbesnis už viską, netgi už santykius ar ateitį su savo gyvenimo draugu, kuris tikrai per mažai stengiasi, per mažai mane palaiko, padeda, supranta ir užjaučia šitame ėjimo link motinystės kelyje. Galbūt vyrai neturi motinystės instinkto, tačiau tikrai aplink yra daugybė vyrų - nuostabių tėvų, kurie vardan tėvystės atsisako žalingų įpročių gydosi ir visapusiškai rūpinasi savo žmona ar drauge - būsima motina.
Skaudžiausia, kad tikiesi, jog viskas bus gerai, susidūrę su nevaisingumu galvojame susikibę už rankų, surėmę pečius viską įveiksime. Tačiau dažnai tai sugula tik ant moters pečių, o vyrai slepiasi nuo problemos, neria į krūmus, pabėga arba nieko nedarydami vardan švento tikslo kartais nuramina - viskas bus gerai, mes dar spėsim, nors biologinis moters laikrodis tiksi pastojimo nenaudai.
Ar dėl tokių vyrų verta aukoti save ant nevaisingumo aukuro? Ar verta susitaikyti su bevaikiu gyvenimu? Aš asmeniškai esu tikra, kad neverta.
Atsakyti
aciu visom uz palaikyma,man jo tikrai dabar reik,nes siuo momentu dar vyksta ir mano skirybos ir vyras susimete su kita tai jb sunku susitakyt.
Atsakyti
QUOTE(vaivulka4 @ 2008 02 05, 20:39)
aciu visom uz palaikyma,man jo tikrai dabar reik,nes siuo momentu dar vyksta ir mano skirybos ir vyras susimete su kita tai jb sunku susitakyt.


Man vaikelis būtų svarbiausias, 7 metai laukimo, tai ne viena diena, juolab, kad tavo vyras nelabai norėjo tirtis ir stengtis dėl vaikiuko.

Būk stipri, viskas bus gerai, vaikelis bus didžiausia gyvenimo paguoda, o vyrą jeigu bus skirta susirasi kitą.
Sėkmės tau mirksiukas.gif
Atsakyti
Taigi, gaila, bet ne visos galim pasigirti ir pasidžiaugti tokiais vyrais kaip Renatėlės...
Atsakyti
QUOTE(vaivulka4 @ 2008 02 05, 15:15)
sveikutes turiu tokia problemele,nezinau kur kreiptis kad gauciau normaliu patarimu,ar pasmerkimo.pragyvenau su vyru 7m,bet vaikuciu taip ir nesusilaukem,nors stengemes visus7m.vyras turejas dauk operaciju.pas daktarus tyrtis jis neejo,tik viena karta buvo nuejas ir tyrimam nepakako spermos,taip daugiau ir nepriverciau nueit.bet nutiko taip kad jis viena diena uzpykes ant manes kad isenu su drauge isejo is namu,nes tai reiske kad jo negerbiu,nors buvo kviestas kartu eit,bet neejo.ir taip gavosi kad po menesio pradejau bendraut su senu pazystamu,ir netycia pastojau.nes ir pati galvojau kad ir as negaliu turet leliuku.o draugo numone zinojau kad jis vaiku dar nenori ir musu santykiai buvo daugiau del sekso.bet as suzinojus jog laukiuosi net nebuvo minties kad negimdysiu,nes taip norejau vaiku.bet isejo taip kad daba esu viena,praradau vyra,nes pasiryzau gimdyt viena,o su draugu palaikom siokius santykius,bet apie bendra ateity net kalbos nera.prasau gal kas galit palaikykit,o gal ir smerkit.nes pati nezinau ar teisingai pasirinkau.aciu

Oi saunuole thumbup.gif Uzsiauginsi ir viena,busi pati laimingiausia mama. 4u.gif Saugok save wub.gif O vyru bus dar tavo gyvenime
Atsakyti
QUOTE(renatele @ 2008 01 28, 17:30)
Vakar vakare vyras pasigulde mane ant peties ir sako: zinai kaip butu fainai taip ir numirt sulaukus senatves. Kartu susiglaudus ir apsikabinus, kaip tie senukai per Titanika. Atsigule i  lova, apsikabino ir kartu sutiko paskutines savo akimirkas.
As, padejus galva ant peties apsiverkiau…is laimes, kad turiu toki zmogu salia.
Bet tai dar nebuvo paskutinis dziaugsmingas dalykas. Po kokio pusvalandzio vyras sako: zinai imam paskola ir darom IVF. As net atsisedau lovoje…Giliausiuose savo sirdies kampeliuose leisdavau sau apie tai pasvajoti, bet niekada nemaniau, kad sulauksiu tokio vyro palaikymo, visada galvojau, kad ji teks ikalbineti, o pasirodo klydau.
Si ryta pradejau su nauja viltimi jei paskutinis IUI nepavyks tai dar ne  pabaiga.
Labai geras rytas…
2006-01-24
Net nežinau kodėl praėjus 2 metams atsidariau ši dokumenta. Šis rytas nebuvo su viltimi... IVF nepavyko, snaigytės mirė net nepanorusios susitikti su mama...dveji metai tylos, dveji metai abėjonių, dveji metai laukimo, dveji metai gyvenimo dėlionės dėliojimo...o joje trūksta vienos detalės...dėlionė niekaip nesusideda kad ir kaip stengčiausi. Maktub.............
Aš nepasiduodu, aš ieškau kelio...
Ši vakar atsigulsiu ant vyro peties ir pasiūlysiu jam pabandyti dar kartą. Imti dar vieną paskolą. Galbūt šį kartą giliausiuose savo širdies kampeliuose laukia jis. Tikiu kad rytoj atsikelsiu su viltimi. Rytoj bus geras rytas...
2008-01-28


Renatėle, reikia visada tikėti, kad po audros pateka saule smile.gif
Atsakyti