Man teko susidurti, ir nemažai. Atrodo, šunys tikrai simpatiški, veislė maloniai akiai išvaizdos, švelnaus charakterio; vedžioju toliau nuo žmonių, nebent jie prašo kitaip; kakučius surenku. Ne, vis tiek kliūna.
Kaip reaguoju? Įvairiai, priklauso nuo situacijos.
1. Viena moteriškė mandagiai pagyrė mano šunis, kad gražūs ir mieli, ir paprašė čia šuns nevedžioti (čia - tai požeminio garažo stogas, apleista pieva). Paklausiau, kodėl jos manymu turėčiau čia nevedžioti ir kur turėčiau vedžioti. Atsakė, kad čia yra jų nuosava teritorija ir kad jie (t.y., vieno iš aplink esančių namų gyventojai) nori iš šitos pievos "išgyvendinti" šunis, o aš galiu vedžioti šunis kur noriu, pvz., prie savo laiptinės (metro pločio gėlių lysvelė... Jo, pats tas šunims vedžioti
). Aš mandagiai paaiškinau, kad ši teritorija - valstybinė žėmė, priklausanti lygiai tiek pat man, kiek ir jiems (iš tiesų taip ir yra), kad kakučius aš susirenku, ir niekas man nepaaiškins, kur šunis vedžiot, kol nepažeidžiu taisyklių. Moteriškė pasiuto, iškoliojo mane ir pareiškė, kad pribarstys nuodų. Pasiunčiau ir pareiškiau, kad tada jos butą berniukai išsprogdins. 2. Antra bobulė apstaugė mane pro langą, ko drįstu čia vaikščiot, kiaulė kokia, rupūžė prakeikta su savo šunim, nu ir t.t., ir t.p., ilga pasaka... Bandžiau klaust mandagiai, kas jai konkrečiai nepatinka, kokios kyla problemos, gal ką ne taip dabar. Staugė ir koliojo, dar vandeniu pradėjo laistytis
(ir be abejo, vėl grąsinimai nuodyt šunis, o mane šaudyti). Nuėjau į policiją ir parašiau pareiškimą. Įgaliotinė pasikalbėjo, bobulei pasiutimą kaip ranka nuėmė. 3. Trečia bobulė (varge mano, kas per psichų namas?) pamatė mano mergą šikančią kieme. Ir kad dėjo klykt per balkoną persisvėrus: "o dabar susirinksi!!!! O tu man dabar susirinksi, ką tavo šuo pridarė!!!!!!!! O tai baudą mokėsi!!!!!!!!!". Aš ramiai kaip visada išsitraukiau maišiuką, susirinkau kakutį ir mėgavausi bobulės veido išraiška
Iš nuostabos vos per balkoną neiškrito Tada ramiai pasakiau: "na dabar jau gerai viskas? Argi gražu brandaus amžiaus moteriai be jokio reikalo šitaip ant praeivių rėkauti?". Moteriškė liko be žado, nebeišstenėjo nei žodžio.Rezultate - vedžioju šunis ten pat, kur ir vedžiojau, ir niekas ant manęs nebešaukia.
O šiaip dažniausiai stengiuosi ignoruoti užkabinėtojus. Burbteliu ką nors ir einu savo keliu. Pvz., jei miške koks grybautojas pristoja, ko šuo palaidas, pareiškiu, kad "bijai vilko - neik į girią", ir einu sau. Jei kabinasi, kad šuo be antsnukio - atsakau pvz., kad matote didesnė tikimybė kad aš įkąsiu... Arba labai labai atsiprašau ir prižadu, kad tikrai šunį šiandien vakare nušausiu, kad tik nemaišytų ponuliui daugiau. Tikrai tikrai, garbės žodis. Vienu žodžiu, improvizuoju ir smaginuosi
Pvz., grasinu, kad tuoj užpjudysiu šunimis (viena iš jų tuo tarpu siusioja iš džiaugsmo, kita kantriai laukia, kada jau čia ją glostys...)
