. pusvalandį pasėdėjau sutrikus ir pradėjau lauktis 
. ir prasidėjo baisiausias pasauly nėštumas. diedas nikaip nenorėjo su tuo susitaikyt, sakė, jam nereik, jis nepripras(jau tie diedai), buvo silpna, alpdavau kaip kokia meksikietiškų serialų herojė, valgiau ne už du, o už kokius penkis, jaučiaus vieniša, ištisai blioviau, trankiaus po ligonines su aukštu spaudimu. echo niekaip nerodė kas po širdele, mergytės nelabai tikėjaus. maniau nesu nusipelnius tokios laimės. kelis kartus vos neišėmė vaikučio anksčiau laiko. 24savaitėlių buvo subrandinti plaučiukai 
, kad jei ką- gal išgyventų . ale tempiau tempiau, vis rėkiau, trankiaus ir blioviau, kol spaudimas jokiais vaistais nebenusimušė 
. kai paguldė "nėštumo nutraukimui"- čiut nenumiriau iš baimės. buvo jau 37sav ir5d. jau ir diedas gerokai pradėjo kraut į kelnes(ne kasdien žmoną skerdžia kaip paršelį). ojezau kaip man buvo baisu. ypač, kai į priešgimdyvinę palatą įriedėjo su man skirta gulima karieta 
. dardėjau koridoriais ir kalatojaus iš baimės net pasišokinėdama. o jau operacinės kvapas . užmovė maišus ant galvos, ant kojų, pasodino daryt spinalinę, o pataikyt neina suvarė visą nugarą, išbandė krūvą adatų, knebinėjo, knebinėjo, sako- žėkit, koks jos spaudimas 
. į kateterį kažko privarė. pagaliau suveikė, pradėjau lydytis, tirpt, šilt ir visaip kitaip nemaloniai jaustis. pasidarė taip blooga, vėl kažko prileido. vis laukiu laukiu. sako: dabar ramiai kvėpuokit- tuoj užgims jūsų vaikelis. sakau: aš ką, jau atidaryta? pasižiūrėjo kaip į nepraustaburnę kokią. sako: sveikinam, jums gimė mergytė 
. sakau ačiū(lyg jie man būtų ją padarę), ašaros rieda kaip pupos. būtų kojos nepririštos, tai lėkčiau laukais ir šaukčiau iš laimės, kad ir su atidarytu pilvu 
sakau: greit bėkit pasakykit mano diedui, ka jis juvelyras ir, ka nešiosiu ant rankų už tokį darbą. nubėgo, pasakė 
dukrytės nepadėjo ant krūtinės
. net pabučiuot nedavė 
. užtad su jos gleivėta kojyte užtvojo man per marmūzę 
( ačiū ir už tai). diedas, savaime suprantama, pamiršo, kad vaiko nenorėjo. ir esu tikra, kad dabar vaikšto įsitikinęs, kad tai jis įkalbėjo mane turėti šį mažą stebuklą(jau tie diedai).
buvo vėliau ir nesklandumų(komplikacijos ir dar viena operacija, dukrytės gelta ir išnešimas šildytis po lempom), ale lenkiu galvą prieš antakalnio klinikas už puikią priežiūrą be kyšių, dovanėlių ir kitokio brudo
.p.s.: koks vistik stebuklingas yra gyvenimas, jei iš mažo, neaiškios konsistencijos lašelio užgimsta didis stebuklas mažom rankelėm, skaisčiom akelėm, mielas glausti prie širdelės ir myluoti, sūpuoti, čiūčiuoti, bučiuoti, bučiuoti, bučiuoti...
