Sociofobija

apdovanojimas yra bet kokio išmokimo pagrindas , todėl kiekvieną kartą už savo pastangas reikia duoti sau "cukriuką", tada daryti dar ir dar ir dar vieną žingsnį pasidarys truputėlį lengviau, ir dar lengviau ir dar lengviau .
Be to, pergalių šventimas - tai ženklas, kad mūsų savęs vertinimas juda į teigiamą pusę. Nes žmogus, itin kritiškai vertinantis save, įžiūri tą kritiką ir aplinkinių žmonių akyse (nors ten jos gal nė kvapo nebuvo), tada jis save baudžia už dalykus, kuriuos mano netinkamai pasakęs, netinkamai padaręs ir t.t. Kuo labiau save smerkiam, tuo mažiau sau patinkam, kuo mažiau sau patinkam, tuo griežčiau smerkiam, tuo mažiau save mylim....kai savęs nemylim, tai ir nebetikim, kad kiti gali mus mylėti...Bjaurus užburtas ratas gaunasi

Kelias vienas - duodam sau apdovanojimą už pastangas (ne tik už tobulą rezultatą ). Įveikėt save, padarėt mažą žingsnelį - kvapnios kavutės puodelis su šokolado gabalėliu ir ilgas pasimėgavimas (o ne mąstymas permąstymas ir dar kartą mąstymas ką ne taip padarėt ). Galit net iš anksto pasiruošti sąrašiuką mažų mielų dalykėlių, kuriais galite save apsidovanoti: vonia su putomis, vakarienei užsakyta pica, o ne vargas virtuvėje, arba atvirkščiai - gurmaniška rankų darbo vakarienė, kruopštus ir gražus manikiūras ir pedikiūras namuose ir galybė kitokių mielų dalykų. Jei sunku sugalvoti apdovanojimus sau, apsimeskit, kad galvojat kas maloniai nuteiktų jūsų geriausią draugę, jei jai reikėtų save apsidovanoti už savo žygdarbius (tik pasirinkit tą draugę, kurios skoniai panašūs į jūsiškius:) ir atsiduokit kūrybai.

Visų svarbiausia prisiminti, kad socialinė fobija, tai reali problema, su kuria jūs susiduriat, o ne kurią išsigalvojot kažkaip . Kadangi ji reali, tai smerkti savęs už tai, ką jaučiate nėra jokios prasmės, nes tai būtų tas pats, kas kaltinti metereologijos tarnybą, kad dangus yra žydros, o ne ružavos spalvos .
Kitas dalykas....taip tai sunki problema, bet įveikiama, ir jos sprendimo raktai - tiktai jūsų pačių rankose.

Laba diena, biteMaja99!

Suprantu, kad ne čia rašau, nes neturiu problemų bendravime su žmonėmis, bet mane kankina viena bėdelė... aš nežinau kaip pradėti pokalbį ir kaip bendrauti su patinkančią panele. Man septyniolika metų. Mes abu mokomės toje pačioje klasėje nuo penktos klasės. Kartais su ja "prasimesdavome" keliais žodeliais ir tiek, bet norisi su ja susidraugauti

Būčiau labai dėkingas Jums už patarimus.

Oho, rimtas klausimas. Bet kadangi šitam portale merginų labai daug ir jos tikrai pasidalins savo pastebėjimais, manau, geriausiai tau būtų pradėti naują forumo rubriką, kaip manai? Gautum gyvenimiškos išminties kur kas daugiau, nei iš mano vienos atsakymo

biteMaja99, labai geros mintys Iškart pagalvojau, kad man primeni psichoterapeutę pas kurią lankiausi Ir pastebėjau, kad paraše yra nuoroda Kognityvinė terapija, kaip smagu, kad Lietuvoje atsiranda šios srities specialistų. Nes aš jau 10 metų bandau spręsti sociofobijos problemą lankydamasi pas psichoterapeutus ir tik tuomet, kai pradėjau vaikščioti pas kognityvinės-elgesio terapijos specalistę, po kurio laiko pajutau rezultatus. Pirmiausia išmokau (o gal tebesimokau) savęs nekaltinti ir negraužti, kai kas nors nepavyksta, kažkaip viduje pajutau kad tik meilė sau, kad ir po trupinėlį auginama, padės atsikratyti šios ligos. Vis pagalvoju, kad tai panašu į vaiko auginimą, reikia jam duoti daug meilės, kad jis daug pasiektų, jei kritikuosim ir smerksim, bus priešingas rezultatas...Taip ir su savim, negalima jokiais būdais smerkti savęs, jei KOL KAS kažko neišdrįstam padaryti. Dar man labai patiko, kad nagrinėjant įvairias situacijas psichoterapeutė išmokė dalį tos vadinamos kaltės nuo savęs perkelti ant kitų, tarkim, jei tau nejauku ir beveik panika ištinka autobuse, nes priešais sėdintis žmogus tave apžiūrinėja, tai ne tu esi nenormalus, o tas žmogus turi psichologinių problemų, jei kažkas pasako kandžią repliką, nes paraudai, tai ne tu pasielgei kažkaip netinkamai, o jis turi žymiai didesnių psichologinių problemų nei tu Žinokit, man toks požiūris padeda

[quote=*Sarma*,2009 04 18, 00:21]
Dar man labai patiko, kad nagrinėjant įvairias situacijas psichoterapeutė išmokė dalį tos vadinamos kaltės nuo savęs perkelti ant kitų, tarkim, jei tau nejauku ir beveik panika ištinka autobuse, nes priešais sėdintis žmogus tave apžiūrinėja, tai ne tu esi nenormalus, o tas žmogus turi psichologinių problemų, jei kažkas pasako kandžią repliką, nes paraudai, tai ne tu pasielgei kažkaip netinkamai, o jis turi žymiai didesnių psichologinių problemų nei tu Žinokit, man toks požiūris padeda

Sveika, *Sarma*

sutinku su tavimi, kad nereikia visados kaltint savęs, pvz., jei išraudai, o tada dar kažkas pasakė tau kandžią repliką. tada pagalvojusi supranti juk protingas, išauklėtas, kitus gerbiantis žmogus taip nesielgtų ir jau žiūrėk praeina tas savęs kaltinimas. bet juk priešais sėdintis ir tave apžiūrinėjantis žmogus ne visada gali turėt psichologinių problemų. galima pamąstyti, juk kartais kai akį patraukia gražus žmogus, norisi juo grožėtis, todėl net nepajunti kaip jį pradedi nužiūrinėt nuo galvos iki kojų, grožėtis gražiomis akimis, plaukais ir t.t.
nežinau, bet man tas požiūris yra svetimas... aš vistiek susigėstų, jaučiuosi labai nepatogiai, noriu kuo greičiau pasišalinti, kad tik į mane nežiūrėtų. po to save kaltinu, kad negaliu į žmogų pažvelgt ir gal nusišypsot, jei jis žiūri. bet jei ir jis neapžiūrinėja manęs, man vis tik nemalonu prieš jį sėdėti. nors ir atrodo apsirengiu gražiai, bet kai žmogus atkreipia į mane dėmesį kiek ilgėliau, man ima rodytis, kad aš kažkaip ne taip atrodau, nepatraukliai, gal tie drabužiai netinka mano figūrai ir pan. gatvėje eidama su draugu atkreipiu dėmesį, kad jo žvilgsniai krypsta į gražiai atrodančias merginas, į jų skambantį juoką. pasijaučiu blogai, nors žinau, kad jis mane tikrai myli. imu kaltinti gal net nekęsti tą akimirką savęs. visados širdį apgula sunkumas išeiti su draugu į gatvę ir prasilenkti su gražia mergina...

Labai fainai ir ačiū Sarma už tai, kad pasidalinai savo sėkmės kelio istorija
Man atrodo, kad svarbu kalbėti ne tik apie tai, kas yra blogai, bet ir apie tai, kas padeda, kai būtent taip blogai jautiesi (ypač, kai ta pagalba nėra susijusi vien tik su vaistais ). Kuo daugiau info apie tuos pagalbos būdus žmonės sužinos, tuo didesnė tikimybė, kad kokias nors pasinaudos ir jiems pavyks...
Sėkmės

Aš jaučiuosi lygiai taip pat Tik stengiuosi neužsiciklinti savo senosiose mintyse, nes jos manęs niekur nenuvedė, geriau bandau kuo daugiau mąstyti teigiamai. Taip, tikrai tas mūsų nepilnavertiškumo komleksas visur išlenda, aš ir vis pagaunu save mąstant, kaip kitos merginos moka laisvai bendrauti, juoktis, flirtuoti Na bet irgi stengiuosi tas mintis vyti lauk ir mąstau, kad tai laikina, aš irgi galiu išmokti, atidžiau stebiu kaip kiti bendrauja, kad pati žinočiau kaip kitą kartą elgtis, net jei neišdrįsiu...o gal vieną dieną... Taip pat tiksliai žinau, kad mano socialioobija yra neigiamos patirties vaikystėje pasekmė, o tas žinojimas irgi padeda "nuiimti"kaltę nuo savęs...ir nesmerkti savęs, jei kas nepavyko...

Susimąstau iš kur pas mane sociofobija... vaikystėje man taip nebuvo lyg ir... turėjau draugų, bėgiojome, juokėmės. prisimenu, kad su suaugusiais žmonėmis kažkiek nedrąsu būdavo šnekėtis, bet gal visiems vaikams taip... o visai maža būdavau labai padūkusi, sakydavo tėvai. Sakydavo jog man vieni juokai budavo viešoje vietoje garsiai sušukt, garsiai kažką pasakyt. bet augant kažkaip ta sociofobija stiprėjo. šiuo metu jaučiuosi tokia niekam tikusi. kai pradedu naršyti savo gyvenime, suprantu, kiek daug gražių dalykų prarandu. prarandu savo jaunystės metus... kaip velnias mane apsėdęs atrodo būtų, kuo labiau stengiuosi bendrauti su žmonėmis, tuo labiau nusiviliu savim, kad nepavyksta išlikt natūralioje būsenoje nesusigėdus. kitus gal protingesnius laikau nei aš pati esu.. baisu kažką išsakyti, išsireikšti, o jei ir kažką ir pasistengiu pasisakyti, nuomonę išsisakyti, tai bekalbant susimaunu, išraustu, žodžiai nesiriša, žodžių galūnių kartais net nepasakau normalių
*Sarma*, kas atsitiko tau vaikystėje, kad susidūrei su sociofobiją? noriu iškapstyti savo pačios praeitį, gal taip padėsiu sau atsikratyti šios nelemtos...
Ir visi, susidūrę su šia liga, jei žinote, parašykit kas nulėmė jos atsiradimą. aačiū

o ar kam nors taip yra kaip man



zmones padekit gal yra kam tai buve as nzn mane pradejo kamuoti mintys blogos as atsikeliu ryte ir iskart pradedu galvoti apie veida pvz einu ir ziuriu i zmogu ir galvoju zmones visi balti pvz jeigu baltas esi gali normaliai sneketi kazkokia nesamone ir man per veida duoda raudonas pasidaro dryziai ant veido lieka sakau as jauciu kad buciau kitoks kad nerausciau bet nuo tu durnu minciu isai man parausta ir pasidarau pasimetes nzn ka daryti as paie ta veida labai galvoju kaip isai buna baltas kaip man buna gerai as bijau pagalvoti nes galiu vel atkristi ka daryti?

Labas.... nu pas tave taip idomiai . tai tu bijai buti raudonu ar bijai but baltu ? manau nesvarbu tas veidas , buk toks koks esi o jei lb bijai but raudonu tai is tos baimes ir paroduonoji , cia psichologiskai is nervu tau rausta veidas

o kas gali padeti man ispresti sia beda as perskaiciau tai pas jus visai kitokia beda pas jus rausta veidas automatiskai pas mane irgi anksciau taip buvo bet dabar neraustu tai kiti dalykai prasidejo ar man kaip nors pvyktu ispresti sia beda?

Skaiste, bitemaja parasykit i skype butu malonu pabendrauti, pasidalinti mintimis ir pakalbeti apie socofobijos gydyma! ;]