Sociofobija

Visiem Labas. Neziurekyt i mano klaidas nes as esu ruse. As irgi bandau sprest sita problema. Parasikit telefono numeri gero psihologo Vilniui kuris gydo sociofobija-kognitivine terapija.
Bitemaja ka tu galvoji apie hipnose? Ar imanoma isprest sia problema tokiu budu. Padariau du seansus bet man atrodo kad nelabai padeda gal siek tiek sumazejo bet vis tiek negaliu atsipalaidot kai bendraju.

Žinai hipnozė, neurolingvistinis programavimas, energijos psichologijos ir kt. dalykai nėra mano mėgstamiausia sritis , todėl greičiausiai šališkai ką nors pakomentuosiu, jei pradėsiu apie tai kalbėti , tai geriau nepradėsiu
Gal tai, kad kol kas hipnozė nepateisino tavo vilčių yra susiję su tuo, kad tau trūksta taip vadinamų socialinių įgūdžių... Na, tai būna viena iš socialinę fobiją lydinčių problemų. Nutinka taip, kad žmogiukai neturi pakankamai galimybių vaikystėje ir paauglystėje išmokti tokių subtilių bendravimo būdų. Taigi gali būti sau atsipūtęs, bet kartais ir ABC ką ir kaip reikia daryti socialinėse situacijose irgi praverčia. Tų įgūdžių geriausiai išmokti kalbamojoje terapijoje: pvz. kaip išsakyti savo nuomonę, kaip prieštarauti ar ginčytis, kai reikia, o baiminiesi, kaip viešai kalbėti, kaip reiškti savo jausmus, kaip pradėti pokalbį ir t.t.

Deja, bet Lietuvoje dar neparengta iki galo pirmųjų diplomuotų kognityvinių psichologų laida (liko dar vieni metai mokslų, uf ), bet kiek pastebėjau reklaminiuose skelbimuose tai yra kolegų, kurie skelbiasi, kad naudoja kognityvinės terapijos metodus kartu su kitų terapijų elementais.

O aš hipnozei ir teikiu daugiausiai vilčių, kur ir pastangų atrodo mažiausiai reikėtų.. Bet nedrįstu nueiti.. Čia http://www.ssinstitut.lt/ galvoju. Ir dar neįsivaizduoju kokios hipnozės seansų kainos.. =/

mane asmeniškai visada stebina, kai žmonės sako, kad problema jiems labai svarbi ir sunki, bet, kad kažką pakeisti, tai jėgų jie tam nori skirti kiek įmanoma mažiau arba rezultato nori vos ne už savaitės (nors problema tęsiasi metų metus)....Atrodo, kad kalbamoji terapija labai dažnai siejama su tokiais skaudžiais išgyvenimais, kad jų tiesiog neįmanoma išlaikyti. Bet taip juk nėra. Jausmai išreikšti kitam žmogui, kaip pasidalinta našta - kaip tik sumažėja. O ir žmogus - baisiai tvirtas sutvėrimas. Sugebantis išlaikyti laaaabai daug.
Ir svarbiausia, tam, kad nugalėtume savo baimes ir nerimą pirmiausiai turime nustoti nuo jo bėgti, atsisukti ir pažiūrėti jam į akis. Gal tada ir pamatysim, kad siaubūnas nuo kurio taip bėgame nėra toks jau neįveikiamas. Tereikia suteikti sau šansą.

oi...kažkaip labai dogmatiškai aš šiandien

bitemaja, tu saunuole ! Del taves pradesiu keist savo isankstine bloga nuomone apie psichologus . Ilindau cia, nes itariu kad kazkas panasaus i sociofobija yra mano 16-metei dukrai. Vat jei dar ikalbeciau ja nueit pas psichologa... Bet nepavyksta, gal kad pati itariai ziuriu i juos (nors taip viesai ir nesakau) ?..

Linkiu visiem issikapstyt is savo duobiu ir duobeliu. O mums, 'normaliesiems' - linkiu maziau niekinti zmones, kurie nuleidzia akis vos uzkalbinti - gal jie is tiesu ne pasikele, o tiesiog drovus...

O gal dukrai tokia paauglystė? Gal užtektų ją dažniau pagirti, įvertinti?

ta pačia proga dar savo trigrašį įkišiu .
Su paaugliukais reikia šiek tiek neskubėti dėl tos socialinės fobijos diagnozės. Taip jau gamta sutvarkė, kad mums prieš persiritant į suaugusiųjų pasaulį reikia labai daug visokiausių subtilių taisyklių išmokti. Tai va paaugliukams tenka susidurti su tokiu vadinamu "įsivaizduojamos auditorijos" fenomenu. Jie jaučiasi lyg visi į juos žiūri, stebi, vertina, kad jie - pagrindiniai aktoriai savo gyvenimo dramoje ar komedijoje (priklausomai nuo nuotaikos ). Puiki dirva mokytis teisingų ir nelabai teisingų dalykų . Su laiku tas dalykėlis "išgaruoja" ir jaunas žmogus tarsi išauga iš tos nuolatinės "aktorystės", supranta, kad nėra jau toks unikalus, kad ne taip jau ir domina visus visus aplinkinius žmones ir ...susitaiko su tuo...tampa suaugusiu
Žymiai padidinto drovumo problemos gali užsilikti dėl: patirtos traumos (iš vaiko praeityje buvo tyčiojamasi pvz. iš jo išvaizdos), dėl nepakankamų bendravimo įgūdžių ("taip kaip gi su tais berniukais vis dėl to reikia elgtis" ), dėl neadaptyvių minčių ir įsitikinimų apie save ir aplinkinius žmones (pvz. kad visada būtina kalbėti kažką super protingo ar juokingo, kad raudonavimas kitiems žmonėms atrodo atgrasus ir t.t.). Mama ir tėtė (jei jiems patiems ypatingas drovumas nėra problema) gali padėti savo atžalėlei prasklaidyti tuos sunkumus, kalbėdamiesi apie vaiko įsitikinimus ir juos koreguodami bei mokydami kaip geriausiai elgtis kokiose situacijose, o svarbiausia - skatinti dalyvauti kiek įmanoma daugiau socialinių situacijų ir jų nevengti. Darbas ne iš lengvųjų, bet be psichologo apsieit įmanoma

nepavadinciau tai liga ,nes liga yra per stiprus zodis sociafobijai ,soc- kyla is saves nuvertinimo ,kada zmogus mano ,kad yra prastesnis nei kiti ,tada ir prasideda visos problemos ,jei saves nepamilsi ir nepriimsi saves tokio kokio esi niekada neislypsite is daugybes problemu ir nesvarbu ar kitas pamatys tavo raudoni ,mikciojima ,drebanti balsa ,priimkite save toki kokoks esate,kai priimsite save,mintys ir baimes po mazu apleis jus. Tuo nemaloniuoju laiku aplanko neigiamos mintys ,kad - ka kiti dabar apie mane galvoja ir pan..leiskite joms eiti nesipriesinkite ,nesuteikite joms dideles reiksmes pvz>>nu ir ka blogai jauciuos dabar ,ir kas ,tai mames nezlugdo ,taip dabar labai man geda ,na ir,geda naturalus dalykas , i mane visi ziuri ,lai ziuri ,man nepatogu ,baisiai geda ,sirdis dauzosi,ir tegul dauzosi ,as tokia esu ,kam nepatinka ju reikalas ,as neprivalau itikti kitiems- va kai taip pradesite mastyti ,pamatrysite soc.neliks nei pedsako ,ir nereikalaukite jokiu pastangu is saves ,kai aplanko tokios mintys ,tesiog ziurekite i jas taip kaip pasalinis zmogus ,nebesistenkite ju labai pakeisti ar labai kontroliuoti ir svarbiausia nebijokite ju ,tai tik dar labiau jus zlugdys ,ir jos dar labiau verzys i galva. Sekmes visiems ir visoms,ir patikekite soc.nera baisiausias dalykas ,zmogaus protas linkes tai padaryti baisiu ,taciau prisiminkite ,kad siela yra laisva ir be jokiu baimiu ,pasikliaukite ja ,o ne protu

Galiu padet ,kam reikia pagalbos skype - vikutee102 arba cukrus2@inbox.lt

Vaikystėje aš irgi kažkaip neprisimenu ypatingo drovumo, ir su vaikais kieme žaisdavau, ir tų draugų lyg buvo, viskas prasidėjo paauglystėje. Bet kaip man aiškino psichoterapeutė, tai paprastai taip ir būna, kad tik paauglys gali pastebėti jog kažkas ne taip (nors viskas iš tiesų prasidėjo kur kas anksčiau), nes jau tampa sąmoningesnis, geriau suvokia savo emocijas ir pan.
Dėl sociofobijos priežasčių, mano atveju buvo tėvų meilės stoka, jei taip galim apasakyti...Mano tėvas buvo alkoholikas ir, kiek pamenu vaikystę, man nuolat buvo gėda dėl jo ir bijodavau, kad jis girtas kur nors nugriuvęs gulės ir visi pamatys O su mama bendravom labai mažai (tik apie buitinius dalykus), ji man beveik nerodė jokių jausmų, niekada neapkabino, nepaglostė ir pan. Be to, niekada nekalbejo apie save, savo jausmus...mūsų bendravimas buvo labai "šaltas". Manau, kad ji pati turėjo kažkokių psichologinių problemų, dėl kurių mane taip augino Šiaip, galvoju, kad bet kuriam vaikui tėvai yra viskas, ir kad ir kokie jie būtų, yra labai mylimi, dėl to ir aš ilgą laiką nesupratau, kad kažkas yra negerai ir ta vaikystė neatrodė labai bloga Ir tik kai pradėjau lankyti psichoterapiją po truputį išsiaiškinom, kur galėtų būti mano sociofobijos priežastys...

O kokia mano vaikyste buvo ,tai ojojoj .Nuo pat vaikystes kieme buvau karts nuo karto apstojama arba mesdavo mano adresu pasiepiancia replika ir ta replika buvo nuo mano sesers ..Taigi paskui klaseje taip pat buvau apstojama ,ilga laika ,paramos susilaukiau tik is mamos ,turiu dar seserys ,bet jos nuolat mane ironiskai pasiepdavo ,o kai supykdavau ir net apsiverkdavau jos dar labiau is manes juokdavosi ,viena is seseru nuolat prasivardziuodavo ,susigalvodavo pravardziu kaip tik juokingiau butu ,ir visa sita jos vadindavo juokais ,kuriu as nesupratau ir cia jau mano problemos (bet jugi kekvienas zmogus skirtingas ar ne taip ? ),o tie ju juokeliai tokie ironiski budavo ..taigi klaseje mane apstodavo ,nerasdavau ten ramybes ir gryzusi namo ramybes neatrasdavau .Man net sesuo (man buvo apie 15 jai 18m)kai susipykome yra tiesiai i akis pasakiusi ,"kokia as bjauri ,kokia mano nosis ,plaukai ,akys ...nenoreciau tokia buti ,fu "ta labai gerai prisimenu ,as niekada supykusi zmogui negaleciau to pasakyti ..bet whatever... .Daug patyciu iskenciau ir su mano isvaizda ,kadangi vaikysteje buvau bjaurusis anciukas ,kiti pastebedavo mano drovuma kaikuriuose situacijose ir juo naudodavosi .Kaikuriuose situacijose iki siol negaliu susiimti ,iki siol negaliu normaliai bendrauti su savo seserimis ,man uzeina tokia baime ,kad pasijuoks is manes ,kad vel patirsiu ta ju ironija ir nesmagiai pasijausiu ,seimoje i mane del to labai kreivai ziuri .Dabar as tvardausi kaip bus taip ,prisileidziu seserys ,bet atvirai ,nuosirdziai kai sesuo su seserimis turbut niekada negalesiu bendrauti ,bendravimas dabar yra labai saltas ,jos yra jau susikurusios seimas ,todel kai ateina aplankyt tevu ,persimentu vienu kitu zodeliu ,nes neturiu daugiau ka sakyt ,nera bendros kalbos ,as ju nekaltinu del to kaip jos elgesi ( nors jos niekad ir nepripazino kad blogai elgesi ,kaip sakiau sake kad tai tik juokai ,o kad as nesupratu buvo mano problemos ..bet gerai mato viena karta antra karta, kad nepriemu tu pasiepenciu "juoku" ... tai buvo galima ir liautis bet ne .. del to man ir pikciausia- as taip mastau ),taigi kaip sakiau as ju nekaltinu ,man tik skaudu .Seniai visiems atleidau ,nelaikau pikcio ,kas buvo tas .
O seip dabar kai mano bendraamziai vaiksto i klubus as sedziu namuose ,is vidaus toks jausmas eina ,nu kad as neverta esu kitu draugystes ,simpatiju ,nors zinau ,kad nesamone ,esu lygiai tokia pati kaip ir kiti ,nu bet is vidaus tas jausmas eina ir viskas ,kaip besistengciau ji paneigti .
Prisimenu Didnese klasese 11,12,buvau tyli pelyte ,bendravau su keleta panu nuolat ,taciau buvo tokiu pamoku ,kada nei vienos is ju nebudavo toje grupeje ,taigi sededavau ir su nieko nebendraudavau ,visi aplinkui tik snekas bendrauja ,o as nustaciusi pasikelusios mimika ,sededavau ir tyledavau ,todel i mane labai keistai dauguma ziuredavo per kaikurias pamokas .Vien del to baisiai bijau stoti ,bijau ,kad vel neislysiu is savo kiauto ir vel busiu keistuole.
Plius esu patyrusi labai sunkia depresijas ,ja taip pat iveikiau ,buvo nezmoniskai sunku ,nzn kaip isveriau ...
Begalo seip sunku yra ,bet as niekad nepasiduodu ,buvau zymiai kompleksuotesne paauglysteje ,labai daug ka iveikiau ,taciau dar daug ka iveikt taip pat reikia .Del sociafobijos turiu maza forma ,kai reikia kur nors iseiti yra nerimas ,taciau isejus jis praeina ir viskas nrml ,gal del to ,kad uzsisedejus namuose bunu daznai nezinau,o seip didziausia problema ,kad nepasitikiu savimi ,savo isvaizda ,man atrodo ,kad kvailai atrodau aplinkiniams ,todel galbut ir vengiu kur nors eiti ir rodytis.
tai tiek ,tokia mano istorija
atleiskit uz klaidas ,mat esu ne lietuve

Gal kas zino, ar tai sociofobija: negaliu palaikyti akiu kontakto. Ir kas keisciausia- buna pagerejimu- tada, kai pasitikiu savimi, gerai jauciuosi. O dazniausiai tiesiog negaliu ziuret zmogui i akis, nes pasiziurejus jauciuosi lyg nuoga, mam kyla didziulis baimes ir panikos jausmas. Galiu net prade kalbet nesamones, visai ne tai, ka ketinau pasakyti. Jauciuosi nepatogiai. Manau, keistai atrodo, kai nuolat ziuriu i sonus ar grindis. Kam nors kyla panasiu problemu?

P.S. mes nepasiduosim sitiem negalavimam!

hey visi ;] cia kazkada as inirtingai rasinejau kad darrau terapija ir vasara susirasiu darba - skrajutes nesiotis ir pan... pasakojau apie save ;]

tai wa tik norejau parasyt kad zinokit imanoma pakeist sawe!!!!!!! kazkaip anksciau tokio tikejimo neturejau ar uzsispyrimo o dbr jau menesi dirbu su sawim ir naudoju overcoming social anxiety terapija ir kiekviena diena as pats asu kalineju i galva kur yra ants ir panaisiai ir dbr sugebu lb lengvai atpazint kur yra ants, dbr stipriau jauciuosi ir pan... pastebejau kad poziuriai mano keiciaisi taipogi lb stipriai... Tik nepamirstkit reikia uzsispyrt!!! as terapija gal kasdien po kelias h darau, visgi susiprotejau kad geriau jau daryt terapija negu nieko neveikt ;] tai ta laika praleidziu prie terapijos ir sau pats aiskinu ir kaluosi viska su terapija... turiu uzrasus uzsirasau sawo mintis gerasias ir kuo toliau tuo geriau sekasi ;]