Sociofobija

Aš irgi turiu didelių bendravimo sutrikimų. Nuo pat ankstyvos vaikystes. Jau darzelyje atsimenu baisu buvo baisu bendrauti su vaikais. Ir tada jau kamavo tas siaubingas jausmas, ir dabar tebekamuoja.
Mokykloje budavo istisom dienom niekam nepratardavau ne zodzio, bijodavau ka nors pasakyti, sededavau dazniausiai viena, atsirasdavo viena kita drauge, bet pati dazniausiai isbarstydavau sitas draugystes, del nedrasumo, ir nemokejimo palaikyti draugyste. Ir dabar visa tai labai atsiliepia mano socialiniame gyvenime.Universitete buvo labai panasiai. Dar galiu bendrauti su vienu zmogumi, bet kai yra daugiau negu 2, tai iš karto būnu nebesavimi, nepataikau bendrą nuotaiką.Ir beveik 100proc. atsitinka taip, kad tie kiti žmonės nebekreipia į mane dėmesio, nebebendrauja.
Kad ir sakykim pas vaikutį daržely buvo mamyčių šventė, bet kad ir buvo pažystamu zmonių, sėdejau viena, o kai bandžiau prie vienos grupeles "prisiplakti", jutau , kad visa tai man gaunasi nelabai naturaliai, ir niekam neįdomu su manim bendrauti, ir nereikalinga. Ir šitas modelis bet kur ir beveik visada panašiai kartojasi.Net galvoju, kaip čia reikės neiti į kitą tėvelių susitiką darželį, nes panašaus tikrai nebenoriu patirti.
Darbe taip pat sugebėjau sugadinti santykius, o jų pataisyti nebepavyksta:(
Taip pat kaip ir čia nemažai kam, baisu ką nors pažystama sutikti gatvėje. Nes nežinau ką sakyti ir ką daryti. Nes tada jau dažniausiai į mane žiūri daugiau žmonių. Gerai, kad nors vyras neatstumia ir priima mane tokią, kokia esu Bet jaučiu , kad ir dėl manęs suprastejo jo santykiai su draugais, nes niekam aš nepatinku...Nu gerai gal ne niekam.Sunkiausia su bendraamžiais žmonėm , čia tarsi užkerėjimas..
Atsibodo būti atstumtai
Pirmiausiai, tai neįsivaizdavau , kad yra taip pat besijaučiančių žmonių, nes tikrai, daugiausiai visi žmonės atrodo pasitikintys savimi ir puikiai bendraujantys. O ne tai kad aš visad pasimetanti.
Bet nusprendžiau, kad reikia rimtai ką nors daryti, vyras sako kad saves nepakeisiu, kad tikrai neprades visi pulti su manim bendrauti, aš ir pati žinau, kad taip nebus, bet noriu bent jau pati jaustis gerai.Ir nesukti galvos kas ką galvoja.
Visur rašoma ir sakoma reikia pasitiket savimi, reikia pasitiket savimi, bet matyt tie, kurie taip sako nelabai įsivaizduoja, kaip tai yra sunku, kai nėra to pasitikėjimo.Ir juo labiau ,labai mažai kas parašo, kaip tai reikia padaryti praktiškai.Bet radau nemažai gerų minčių, tik reikia vis kiekvieną dieną jas prisiminti.
...išsipasakojau, šiek tiek lengviaudeja esu darbe, negaliu iššsižliumbti Ir labai žaviuosi, neatsimenu, kas rašė, kad sugeba pasakyti artimiausiem žmonėm kas jiem yra, bet man baisu įsivaizduoti, kad aš tai galėčiau pasakyti mamai ar sesei, žino tik vyras. Draugių neturiu.
Reiks kaip tik į biblioteką nueiti, paiškoti knygų ta tema . Gal rytoj gailėsiuos kad parašiau, bet kaip nors.
Ir dar tą "saugumo elgesį" reiks kažkaip išgyvendint, apie tai žinau bet nelabai kas gaunasi...

Knygoje "Stiprūs nervai. Atstatykite nervinę pusiausvyrą 100% natūraliomis priemonėmis" skaičiau, kad nuo įvairių fobijų padeda gudobelės 1:1 sumaišytos su cukrum. Gal, kas bandėt?

nezinau kaip issireiksti, bet atejus cia ir paskaicius, pasidaro zymiai geriau ir ramiau,tarsi terapija, galiu buti ne viena su savo bedom. O visom linkiu eiti po zingsneli i prieki, ir po truputi bandyti atsikratyti siu baimiu.

forumas apie sociofobiją http://sociofobija.l...anianforum.net/

as patyriau tai, kai teko dirbti keliose vietose, tai vienoj manes jos neprieme, net ir norejau bendrauti su jomis, jos mane atstume, o kitose mazai kalbedavau, tai mane isstume is ten ir apkvailino, norejo algos net nesumoketi.
Papildyta:



o jums nebuna, kai pvz sedi prie aukstu lubu - pakeli galva ir atrodo tuoj nugriusi, galva apsvaigsta, rankos dreba, galva dreba, kojas nuolat kaitalioju, padideja pulsas, ismusa karstis, nori i tulika?

as ir bijau skambint telefonu, ypac nepazystamam, dar bijau atsiliept i nezinoma numeri man skambinanti

sito as taip pat bijau.

kur visi pradingo? nejau visi jau pasveikote nuo sociofobijos, tik as viena tokia likau

nepasveikom, bet ta sociofobija neleidžia net internete laisvai bendrauti

geras, tik db sužinojau, kad man sociofobija
net tiesą sakant geriau pasijaučiau, kad čia ne mano bruožai (tam tikra prasme), o FOBIJA.
Dauguma "simptomų" įveikta, nes gyvenimas privertė , bet dar keletas užsiliko.

bet cia gi niekas nemato, man ir nelabai, bet man geriau buna kai su kuo nors pasisneku. O jus nebandet kazkaip per psichologus sia liga gydyti?
Papildyta:



kaip jas iveikete? papasakokite, mums labai smalsu