QUOTE(juzė @ 2010 11 24, 11:02)
O jūs kažko laukiate iš savo naujagimio? Ko?
Nemylite jo beatodairiškai ir besąlygiškai, vien todėl, kad jis nauja gyvybė, kuria reikia rūpintis, globoti, kuri auga, bręsta, keičiasi... ir tai gyvybei jūs esate, kaip indas, iš kurio ji minta; namai, kuriuose gyvena; oras, kuriuo kvepuoja... O ką tuo metu gaunate mainais?
Aš tai nieko, išskyrus laimės bei meilės išgyvenimą, lydimą rūpesčio bei nerimo, kuriuos teko priimti ir išmokti su jais tvarkytis...
Netgi sakyčiau tai labiau narciziška, nei savanaudiška- beatodairiškai mylėti kitą, nes jis mano dalis, bet vaikui augant ir tampant atskira bei savita asmenybe tai keičiasi.
Vat as apie tai ir rasau-kad laukiam geru isgyvenimu, kad MAN bus gera,kai turesiu ta vaikeli. Kitaip-kodel tevai pergyvena,kai ju vaikas blogai mokosi? Kai ju vaikas nuklysta sunkeliais? Jei jis yra ne toks,kaip visi? Tam vaikeliui gal visai gerai blogai mokytis, gyvent ne taip,kaip kazkam norisi-bet tevai plaukus raunasi ir pergyvena? Juk bet ka gyvenime darydami laukiam, kad tas suteiks mums geru isgyvenimu - ne gyvenam kazkaip paprastai,nieko nelaukdami ir nesitikedami,bet kasdien tikimes is visur ir visko SAU gero - perkam farsa,ir tikimes,kad is jo issikepsim skanius kotletus - ne bet kokius,bele skrandziui uzkist,o tokius,nuo kuriu pajusim pasitenkinima. Einam i darba ne del to,kad rytais megstam anksti keltis,ar pati ideja kazka dirbt veza-o del to,kad gausim alga (galima gincytis sioje vietoje-bet ar daug matom zmoniu,kurie savo noru -be atlygio ar padekos kazka dirbtu?)