Laimingos įvaikinimo istorijos

Man atrodo, kad butu gerai, kad savo svetaineje atidarytumete foruma. Jau ivaikinusios seimos, ir besiruosiancios galetu pabendraut sia tema

Tik šiandien aptikau šitą temą, noriu papasakoti laimingą įvaikinimo istoriją.
Prieš 5 metus viena nebejauna šeima gatvėje susipažino su 8-mečiu berniuku. Jis rinko tuščius butelius ir kaulijo iš praeivių pinigus. Pora parvedė berniuką į savo namus, pamaitino. Jis nenorėjo eiti namo, nes ten laukė girta motina su dėdėmis. Žmonėms pagailo berniuko, ir dar jis jiems labai patiko, tad jie nutarė pasikalbėti su jo motina. Moteris iš katro pasiūlė: norit - imkit sau, tik išmokėkit man 1000 litų. Ji taip paskaičiavo, tipo, kiek gautų už vaiką pašalpos... Sutvarkė visus popierius ir įvaikino berniuką.
Dabar jis - mano dukters klasiokas, neblogai mokosi, labai populiarus klasėje. Įtėviai jį labai myli, jis juos - irgi.

Mano teta ir dede negalejo susilaukt vaiku, taigi nutare isivaikint..
Jie isivaikino mergyte (2-3m), aisku visko buvo- ir kieme vaikai paerzindavo ir pasakydavo jai i akis, kad tu is vaiku namu.. Tevai ja nuramindavo, bet tiesos nepasake iki 18 metu.. kol viena diena mano pusseseres nesugalvojo susirast tikrasis brolis per laida Atleisk (tik tada ji suzinojo, kad yra ivaikinta ).
...bet nieko, santykiu tai tikrai tarp ju nepakeite..Jos ir toliau mylejo viena kita (nes dede mire 1995m), buvo pacios geriausios drauges, ju santykiai labai grazus..
As niekad savo mamos nevadinau 'mamyte' (paprasciausiai mama), niekad neapkabindavau ar pabuciuodavau be priezasties..ji tai daro nuolatos, ji nebijo rodyti savo jausmu...
Nebuvo pirmune klaseje, taciau sportas jai labai gerai sekesi..Veliau pradejo rasyti eilerascius bei tapyti paveikslus savo malonumui
Dabar ji uzsienyje dirba, grizta i metus keleta kartu aplankyti mamos ir svajoja ja issivezti ten

apie alkoholinio vaiko sindromą galima nemažai surasti informacijos anglų kalba, tad jei skaitai, tiesio per google parašyk Fetal Alcohol Syndrome ir tikrai rasi informacijos

Rubrikoje "vaikas is kudikiu namu" bandau papasakoti apie ilgamete savo tevu (ir savo) naslaiciu auginimo patirti. Gal nebutinai su laimingom pabaigom. Nes ju buvo visokiu. Jei idomu, galite tan paskaitineti. Mano pirmas irasas sindien.
Sekmes

Turiu keleta istorijų. Mano draugė buvo įvaikinta kūdikystėj, mes, kelios jos draugės apie tai sužinojom iš savo tėvų, bet niekada apie tai jai neužsimindavom. Be to koks skirtumas kai gražiai draugauji? Jos įtėviai turtingi ir anksčiau buvo gerai žinomi žmonės, tad ji išmaišius visą pasaulį, o namie turėjo viską ko tik galima buvo norėt. Nepaisant to, ji visada buvo labai nuoširdi, paprasta ir gera draugė. Kaip mes spėjom, ji yra čigonaitė- juodais juodais plaukais, bet žydrom akim ir labai jauna ištekėjo bei susilaukė 2-iejų vaikučių. Jos santykiai su "mama" buvo nelabai kokie, bet su "tėčiu" pas juos buvo ypatingas ryšys, jis ją labai mylėjo ir myli. Kiek teko girdėt gyvena ji su šeimyna puikiai, viskuo aprūpinta (labai seniai nemačiau ). Tokia laiminga istorija.
Mano viena pažįstama užsienietė, gyvenanti Lietuvoje, prieš keleta metų pradėjo lankytis Žolyno g. kaip rėmėja (jai 50m., o savo vaikiukų nebuvo lemta sulaukti) ir įsimylėjo coliukę mergytę, kuri gimė vos 600gr. 1.5metų ji ją lankė, o po to pasiėmė globoti. Visai neseniai (mergaitei už kelių dienų sukaks 4 metukai) teismas leido ją įsivaikinti, ta proga išgėrėm su ja butelį šampano kavinėj Mergaitė turi šiokių tokių problemėlių, būdingų neišnešiotukams, bet MEILĖ atperka viską Ji lanko gerą darželį, kalba lietuviškai, vokiškai, o dabar gyvena Makedonijoj, nes pažįstama ten turėjo išvykt dirbt pagal sutartį. Moteris sužydėjo, nes rado tai, ko visą gyvenimą ieškojo
O dar prieš keleta dienų teko stebėti amerikiečių porą, kurie vežėsi Amerikon 2 mergaites, 4 ir 8 metų (spėju sesutes iš vaikų namų). Jie nesuprato jų, jos nesuprato jų, bet susikalbėdavo (turbūt jausmais)- vos tramdžiau ašaras, kai jos (ypač mažoji) garsiai šaukdavo "mamyte, tėveli" ir savo vaikiškom rankutėm glausdavosi prie veido. Čiauškėjo be perstojo, kartais atrodė, kad joms tai smagus žaidimas... Bet reikėjo pamatyti ir pajausti jų Meilės ir Artumo Badą- būtent taip ir atrodė, kad jos stengiasi kiekvieną minutę gauti tai, ko taip seniai laukė- žmogiško artumo
Labai gerbiu visus, kurie neabejingi tokiems vaikučiams

Mano sugyventinis norvegas ir turi jaunesne sesute. Jo mama ysivaikino ja dar visishkai mazhyte - buvo mazhdaug 2metukai jai. Mazhyle is Kolumbijos ir yra mulachiuke. Ji gime tokioje sheimoje, kad niekas nesugebejo pasakyti jos tikslios gimimo datos O shiandien jai jau 21metai. Turi ja mylinchia sheima. Net pasakychiau - gerokai ishlepinta panelyte. Uzhsimane studijuoti kokioj tolimoj shaly. Ir mamulyte finansuoja studijas N.Zelandijoj... Dzhiugu, kad mergaite is alkoholiku sheimos turi dabar svajoniu pasauly
Viena diena ir as norechiau duoti mylinchia sheima ir saugia ateity likimo nuskriaustam vaikuchiui.

Mokykloje kurioje nuolat tenka lankytis ką tik susidūriau su gana nesėkminga arba bent jau problematiška(bent taip atrodo iš šono, tėvams gal atrodo kitaip) įvaikinimo istorija. Vaikas su didžiulėmis elgesio problemomis.
Visi iki vieno žino (ir visa mokykla ir tėvai ir vaikai), kad vaikas įvaikintas dėl jo egesio, nes tėvai neslepia įvaikinimo, o mokytojai visiems guodžiasi ir yra dėl ko. Nei vienas nežino kaip su tuo vaiku elgtis, jis elgiasi kaip laukinukas. Kai man teko jį sutikti, tai beliko tik užjausti tuos kam tenka su juo dirbti.

O ką tai turi bendro su laimingomis įvaikinimo istorijomis?

Labai daug. Toje pat mokykloje mokosi kitas įvaikintas berniukas (tiksliau du įvaikinti broliukai) (kadangi mano dukra įvaikinta ir nemažai bendrauju su įvaikinusiomis šeimomis, tai kažkada susipažinau su to vaiko mama). Niekas apie jį nekalba (o ką ten kalbėti, vaikas kaip ir visi), niekas specialiai nesidomi ir net nežinau ar auklėtojos žino, kad vaikas įvaikintas.

Tos gražiosios istorijos turbūt niekas ir nesužinos, juk neaprengsi vaiko maikute su užrašu "aš įvaikintas" O apie blogąją jau žino visi. Ir jei kas nors jų paklaus nuomonės apie įvaikinimą arba paklaus ar žino nors vieną laimingą istoriją, kaip manote koks bus atsakymas

SUTINKU

tokia jau kai kuriu zmoniu prigimtis, kad sugeba matyti/girdeti/jausti ir t.t. tik juodaja puse, o visa kas grazu aplinkui ne nepastebi. ir dar labai zmones megsta "lipdyti" epitetus. kaip kad Ute sako jei seimoje santykiai nuostabus ir viskas joje yra tiesiog puiku, zmones net nepagalvoja jog joje gal but auga ivaikintas vaikas, nes musu visuomene jau yra "prilipdziusi" begales epitetu tokiom seimom, ir ypac vaikeliams, likimo nuskriaustiems, nekaltiems vaikeliams, ir tiesiog net nemato/negirdi (o gal nenori matyt/girdet!!!) ir graziu, sviesiu istoriju, laimingu be galo istoriju apie tai kaip vieni surado nuostabiausia pasaulyje vaikeli, o kiti nuostabiausius pasaulyje tevelius

labai gaila bet taip yra jau

Aš žinau vieną gerą istoriją. bet ne įvaikinimo, o globos. Vieniša moteris pasiėmė globoti 6 metų mergytę. tėvai visiški alkoholikai, tėvas motiną vėliau užkapojo su kirviu... Mergaitei dabar 16 ar 17 metų. Na, mokslai jai sekėsi silpnokai, tačiau dabartinė mama iš jos sulaukė daug meilės, dėkingumo ir tikrai gali savo dukra didžiuotis. Neseniai paėmė globoti dar vieną mergytę... Dabar jos abi kaip sesutės, tikrai gražu žiūrėti...

Dar turim vieną draugų šeimą, globojančią du broliukus. Iš pradžių buvo sunku, daug problemų turėjo Bet dabar jie tikrai turi mandagius, gerai išauklėtus vaikučius. Nuo jų ir mūsų šeima "užsikrėtė" , auginam dvi dukrytes iš vaikų namų. Daug kas mūsų nesupranta, nes turime 2 sūniukus... Bet mes džiaugiamės ir jaučiu, kad į šeimą dar kada ateis mažas mergyčių broliukas arba sesutė , mat jų biologinė mama dar jauna...

kaip smagu skaityti . kaip as jum baltai pavydziu . mes ir jau tuoj leksim i VTAT sneket ar yra mum sansai kokie tureti dukrele ar ne . labai neramu, bet tikimes geriausio . o jum sekmes auginant tokia gausia seimyna

Šaunuolė. Džiaugiuosi, kad dar vienas (o gal ir 2?) vaikiukas ras mylinčią šeimą ... Yra tikimybė, kad eidami 1, parsivesit 2, kaip tai atsitiko mums(norėjome vienos mergytės). Mat broliukų ir sesučių nenori skirti, o vaikiukai iš tokių šeimų retai po vieną būna ... Bet visaip gai būti. Kaip skirta, taip ir bus... Parašykit, kaip sekėsi...