
Man kazkaip svenciu laikotarpiu labai buvo apnikusios vienatves mintys-vaikus isauginsiu, iseis savo keliais, to juk ir siekiu, apie tai svajoju, kad isaugtu gerais zmonem, atsakingais, bet emiau ir kazkaip issigandau, kad viena busiu



Kaip kovojat su nuovargiu, kaip randat balansa? Man sitas klausimas labai rupi. kazkaip sia savaite ejau miegoti anksti visas dienas, ir penktadieni jau nebejauchiau to tokio yprasto nuovargio visam kune. Tokio savo, kad iki sirdies gelmiu pazistamo. ir pasijauchiau labai keistai. Tuo paciu man atrodo, kad toks didelis tempas vat kazkaip ima ir iskreipia poziuri i save, i darbus, rupescius, atrodo normalu jaustis visa laika issekus, bet juk tai nera normalu

Apie ka svajoja vienisos mamos? apie geresni darba, geresni atlyginima, gal nauja vyra, keliones.
Pakalbam apie tai, kas nebutu susije vien tik su vaikais
