Mano aštuonmetis skaito maniakiškai, praryja storiausią knygą per porą dienų. Žiūriu į jį ir matau save vaikystėje - už stalo su knyga, valgytų skaitydamas, jei kas leistų, į tualetą irgi įsivelka ar žurnalą ar knygą, į lovą su knyga ir t.t... Kažkiek nervina, nes nusilpusios akys, į lauką nieškrapštysi, kamabary kiaulidė. Be abejo, labai mielai žaidžia kompiuteriu, bet kompas ribojamas... o knygos - ne. Ranka kažkaip nekyla...
Mano septynmetė skaityti dorai dar nemoka (šiemet į pirmą klasę); pati noro nerodė, o aš nusprendžiau nebėgt priekyje traukinio. Perskaityt perskaito kelis nesudėtingus žodelius spausdintinėm raidėm, bet greit pavargsta. Mielai varto tik babrbiškus žurnaliukus (paveiksliukus) Na bet jei galėtų, lauke gyventų... Parvaryt namo neina.
Reik trečią matyt kombinuotis, gal gausis koks tobulas miksas

O jei rimtai, manau vaikai tiesiog skirtingi, ir jei neskaito knygų, tai garantuotai turi širdžiai mielą ir tėvams priimtiną užsiėmimą...