

Ir dar keista, kad moderatoriai netrina jokių žinučių, nes beveik visa tema ne į temą

Klausimas: ar gali gauti palaiminimą šeima iš Bažnyčios tuokiantis su musulmonu.
Atsakymas: taip.
Greičiausiai kyla klausimas: Ką turi padaryti tokia šeima, kad jį gautų.
Atsakymas: pirmiausia kreiptis į savo parapijos kleboną. Kiek man žinomas tas procesas, tai turėtų vykti asmeniniai pokalbiai su būsima šeima, stengtųsi suprasti ar šeima pasiruošusi santuokai pagal Bažnyčios supratimą. Kaip tai tiksliai išsiaiškinama, negaliu pasakyti, nes tikrai neteko susidurti. Jei klebonas mato, kad šeima tam pasirengusi, kad mokės spręsti iškilusius įvairius sunkumus (sunkumai tik iš religinės pusės: mokės sutarti kaip auklės vaikus, kaip sprendžiamos kiekvieno šeimos nario tikėjimo klausimai ir t.t.), tai sutariama diena, valanda ir priimamas palaiminimas. Dar gali gauti ir viena pusė, t.y. krikščioniškoji pusė, Santuokos sakramentą. Visų smulkmenų neprisimenu (nes kai žinojau tik teoriškai, o praktikoje neteko susidurti, tai išgaravo iš galvelės

O jei vėl ne į temą, tai turiu ne vieną pažįstamą ištekėjusią arba tebedraugaujančią su musulmonu. Deja nei viena negali pasakyti, kad sekasi lengvai. Neištekėjusios (pažįstu dvi) labai kamuojasi dėl draugystės tęsimo, nors abi myli iki ausų, bet pilnos neramumo ir to nerimo neranda kaip atsikratyti. Kultūriniai ir religiniai skirtumai vis gi dideli. Mano pažįstamos visos labai tvirtos krikščionės.
Jei mano asmeninė nuomonė kam nors įdomi, tai aš sakyčiau, kad čia labai svarbu kiek abi pusės stiprios asmenybės ir kiek abi pusės sugebės vieni kitiems leisti dvasinį gyventi gyventi savaip. Jei tarkim moteris nėra stipri krikščionė, tai ji greičiausia atsisakys krikščionybės, o su laiku perims vyro religiją. Tai nėra nei gerai nei blogai, kol gyvenimas eis normalia vaga. Jei moteris stipri savo įsitikinimuose, tai anksčiau ar vėliau susidurs su sunkumais auklėjant vaikus. Spėju, kad čia gali būti tinkamiausi du keliai: vaikai nemokomi jokios religijos arba bendru sutarimu pasirenkama viena. Tačiau abu keliai nelengvi ir tikrai pilni sunkumų.
Tos kurios negyvena su musulmonais, dažniausiai bando kalbėti bendrai, bandyti apimti viską. Tuomet lengva nueiti į stereotipus. Tos, kurios gyvena su musulmonu kalba tik iš savo patirties ir kol kas turbūt gražios, todėl jos nemato bendrumo ir bando apginti savo šeimos modelį, nors šiuo atveju tema labiau išvystyta abstrakčiam pasikalbėjimui. Karas tarp moterų šiuo atveju neišvengiamas. Gaila, bet taip ir buvo.