Mano vyras įvaikintas ir aš to nežinojau

Tai ko tu nori is savo vyro ? Jis toleruoja tave tokia kokia esi , kodel tu negali priimt jo tokio koks jis yra . Juk tu neatsisakai savo pirmo vyro del vaiko ( nors abejoju ar dabartiniam patinka tavo pasibegiojimai kasdiena ), kodel jis turi atsisakyt mamos . Sory bet man tokios bobos kurios is muses drambli skaldo , isterikes ir tiek . Jei man droztu smegenis ka tave ivaikino kas kodel , geneologinis medis ir t.t , kodel tu su motina taip , kodel tu man nepasakoji . Zinok imanoma zmogu is proto tuom isvest . Nores gi pasakys , jei nenori reik nora gerbt . Tu nori kad tavo norus gerbtu , bet negerbi kitu noru .

man irgi taip atrodo. nespausk tu to vyro į kampą. kai (jei) norės, pats pasipasakos. galbūt jis ir pats ne viską apie save žino. o aplinkinių mažiau klausyk -- gali būti visokios nuogirdos ir paskalos, visai neatitinkančios tikrovės.
be to, šeimose būna netikėčiausių istorijų. nebūtinai ten kokie nors girtuokliai ar nusikaltėliai.
buvo kažkokiam iš žurnalų tokia istorija -- kaip močiutė įsivaikino savo anūką, kad prieš žmones nebūtų gėda jog nepilnametė dukra vaiką pagimdė. dukra užaugo, ištekėjo už visuomenėje gerbiamo žmogaus, "teisėtų" vaikų pagimdė, o pirmasis jos sūnus visiems yra jos broliukas. jeigu išaiškėtų tiesa, būtų didelis smūgis ir vaikams, ir vyrui, jau nekalbant apie šeimos prestižą. tai va įsivaizduokit kažką panašaus, gal dar painesnio ir absurdiškesnio. todėl anyta ir nenori kad kas nors sužinotų.

nelabai matau is ko cia daryt problema, tiesiog moteriske perdaug karsciuojasi

Kad jiems reikalinga psichologinė pagalba, tai tikrai sutinku. Jie gyvena atsiskyrėlišką gyvenimą, net su motinos giminėmis visškai nebendrauja. Tik jie du yra svarbiausia. Matyt, ta paslaptis juos verčia taip elgtis, bėgti nuo kitų žmonių.
Apie vaiko nemylėjimą negali būti ir kalbos. Jis man yra stebuklas, ar jis bomžų anūkas, ar jis garsios giminės atstovas. Man jis mano gyvenimas. Tik noriu, kad jo gyvenimo netemdytų netiesos šešėlis.
Papildyta:


Va va, labai šis pasisakymas primena mano anytą. Ji vis kitus žemina, ir mane laiks nuo laiko bando "į vietą pastatyt", kad neužmirščiau į kokią garsią jų giminę papuoliau.
O jau, leiskit paklausti, kokia aš esu? Kad mano vaikas susitinka su savo tėvu, tai čia aš negera? Juk neverčiau savo vyro mane vesti, vaiko po lova neslėpiau, žinojo, kad jį turiu. Tai kodėl turėčiau kalta jaustis, kad mano vaikas normaliai bendrauja su savo tėvu??? Man nereikia pas buvusį vyrą lakstyti. Vaikas pakankamai didelis, ir jie bedrauja be manęs.
Man tai ir baisiausia, kad mano vyras labai jau noriai knaisiojosi mano praeityje, tiesiog su visom smulkmenom viską žino. Ir jam labai patiko klausinėti įvairių dalykų. Be to, aš jo nedrožiu, kaip išsireiškei. Bet kai sužinojau, atsargiai jo paklausiau (prieš tai keletą dienų vis mąsčiau, dėliojau mintyse visus taškus). Ir žinote jo reakciją? Jis ne su manimi kalbėjo, bet nusivežė pas savo mamą ir abu kaip užpuolė su kaltinimais : "ko čia klausinėji, jei tau taip ir taip pasakyta, tai nedrįsk klausti", ir t.t. Na, jei jūs taip įsivaizduojat šeimą, tai aš tikrai šitokioj šeimoj negyvensiu. Kodėl aš turiu būti atvira, o apie artimuosius žinoti tiesą, mat jau neturiu teisės. Būti su vyru ir bijoti jo paklausti kas tau svarbu? Nu absurdas. Galų gale, jei nenori dabar atsiverti, tai bent bandytų kažkaip paaiškinti, kalbėtų.

o kam tau vyro biologiniai tėvai? nu kam? vien tik dėl to,kad patenkintum smalsumą? tu sakai,kad tavo vyro įmotėale tironas, valdinga labai ir pan,bet...o pati nesi panaši? kodėl nori,kad vyras tau viską pasakotų? kodėl nori,kad viskas būtų taip, kaip nori tu? aš noriu,kad man vyras papasakotų ir gausiu tai,jei ne iš jo,tai iš svetimų...manau,per daug emocingai reaguoji...
beje,gal tavo vyrui tisiog nesinori apie tai kalbėti? žodžiu nusiramink
o dėl anytos,nu tai ligonė jinai....keistuolė bet...visgi užaugino žmogų,su kuriuo tu laiminga (ne bent jau buvai)

O ką tu su ta sužinota tiesa veiksi? Ar jau pagalvojai? O jei ta tiesa nebus tokia, kokios tu tikiesi? Ar nori žinot vien tam kad žinot?
Ir kas pasikeis, jei išgirsi tą istoriją? Tavo požiūris į vyrą? Ar turėsi oficialų pretekstą skyryboms?
Nes jei niekas nesikeičia - tai ir nėra reikalo knistis ten, kur nereikia....kaip ten sakoma "jei nėra jokio skirtumo, tai koks skirtumas"

Tikrai iš dalies sutinku su tavimi, kad jau ir aš darausi pernelyg valdinga. Aš irgi jaučiu, kad tarp manęs ir anytos vyksta psichologinis karas. Ji nori mane nugalėti, sumenkinti, suniekinti, nes aš sužinojau, ko neturėjau sužinoti. Man reikėtų tiek nedaug - palaikymo ir pasitikėjimo iš vyro pusės. Ir jis žino, kad aš nesiruošiu nei teisti, nei smerkti. Bet tas jo nusigręžimas nuo manęs, nuo vaiko, mane labai skaudina. Anyta net nežinodama kaip man įkąsti, drėbė, kad aš pernelyg greit pastojau (1.5 m. po vedybų ), ir kas ten žino ar dar jis yra biologinis tėvas . Vyras žino, kas, kaip ir kodėl, kad jis manęs maldavo pagimdyti, "kad turėtų kažką savo". Bet prie motinos tyli kaip avinas ir pritaria tam ką ji sako.
O tie biologiniai tėvai man nereikalingi. Noriu tik atvirumo, noriu tiesos, nes JUK TAI JAU IŠKILO Į PAVIRŠIŲ, to nebepaslėpsi.
Papildyta:


Jei nuspręsiu skirtis, man nereikia oficialaus preteksto.
Aš nenoriu gyventi su žmogumi, kuris nepasitiki manimi, ir kuriuo aš daugiau nebepasitikiu. Negi tai taip sunku suvokti?
Nors kai sužinojau, kad jis įvaikis, man jau daug kas pasikeitė. Dabar manęs neskaudina anytos atsainus požiūris į mano vaiką, nes žinau, kad jis jai yra svetimas. O anksčiau dėl to nežmoniškai pergyvenau ir nesupratau kodėl tai vyksta. Kai žinai tiesą, tvirčiau laikaisi ant žemės.

Voruzele, aš tau pritariu...būdama tokioj situacijoj irgi norėčiau kad man būtų pasakyta TEISYBĖ, ne dėl to kad kažkas nuo to pasikeistų, bet todėl, kad šeimoje neturi būti paslapčių
Patarsiu tau tik tiek...būk kantri...jei myli savo vyrą...duok jam laiko...pvz - jis gal jaučiasi labai nesaugus, kad tu sužinojai, kad jis įvaikintas, gal bijo tavo reakcijos ir tolimesnių veiksmų ir pan. Duok jam laiko pačiam apsiprasti su ta mintim - kad TU žinai jo gyvenimo paslaptį...
Ar galiu paklausti, ar iki šiol jis buvo atviras su tavim? Jei taip...tai tai kas vyksta dabar yra gal laikina ir po kiek laiko reik tikėtis jis išdrįs atsivert...
Atėjo man į galvą tokia mintis (iš asmeninės patirties), gal niekas nenori nieko pasakot nes tavo vyras buvo įvaikintas nelegaliai??? Čia tik gal...tiesiog susidūriau su tokia rekcija vieno žmogaus kuris įvaikino vaiką nelegaliai ir kai tas žmogus sužinojo, kad AŠ tai žinau jį ištiko isterijos priepuolis....čia rimtai taip buvo....
Taip kad kantrybės ir ramybės...užmiršk šitą temą kuriam laikui ir gyvenk kaip gyvenai...rodyk jam dėmesį...parodyk veiksmais kad jis gali pasitikėti tavim ..ir žiūrėk po kiek laiko atsivers jis tau

As asmeniskai Voruželei taip pat pritariu. Puikiai suprantu ka tai reiskia kai tave isduoda uosviai. Esu patyrusi ta jausma... Man asmeniskai skaudziaqusia buvo tai, kad jie veidmainiavo. Isgyvenau santuokoje 14 metu, tikrai jauciausi, kad tai yra mano seima. Nesakau nemylejau ju pernelyg stipriai - nebuvo jie man stebuklingai geri ir as tokia tikrai nebuvau. Taciau buvo dienu kuomet su anyta psikalbedavome ir palaikydavome kaip moteris moteri. Net santuoka pradejus griuti ji vis vaidino, kad ji su manimi, kad uz mane ir t.t. Ne syki prase, kad dar nesiskirk, buk gera palauk dar siek tiek, gal viskas pasikeis, tu buvai ir busi vienintele man marti... Dabar kai pamenu juokas ima... O kai suzinojau tokiu nerealiu dalykeliu, isvirtau is koto, negalejau patiketi, kad zmones mate pakankamai gyvenimo gali tokius dalykus daryti. Taip man nemelavop (o gal ir melavo), veikiau nutylejo, bet tai buvo tokie faktai, kurie is esmes keite visa padeti butent mano gyvenime, mano dukters gyvenime. Taip buvo ziauru, zema, nezmogiska. Nekenciau tu zmoniu is visos sirdies, nors manau, kad jie ne nesuvokia kodel. Manau, jie taip pat mano, kad tai tik ju ir ju sunaus reikalas...
Nepateisinu ir tavo vyro Voruzele... Jis per daug priklausomas nuo savo mamos, tarp ju tarsi sajunga kokia sudaryta, o taip neturetu buti as manau... Dabar jo seima esi tu ir vaikai... galbut jo toks elsgesys yra tarsi padeka tai moteriai, kuri ji uzaugino, sunku pasakyti...
Nezinau ka daryciau tavo situacijoje... Manau viskas susigules ir sprendimas ateis savaime... As su savo uosviais isvis nekalbu, po to ivykio ne nesu ju maciusi ir ne nesiruosiu to daryti... ta pasakiau ir savo ex vyrui... jis patylejo ir tiek... Zinau, kad niekad jiems neatleisiu, gal nenesiosiu pykcio sirdy, bet tikrai neatleisiu. Sekmes. Tikrai zinau, kaip tau skaudu

Bet tai prie ko cia uosviai? Cia jos vyras turi paslapti ir nenori su ja dalintis. Negi visos taip viska savo vyrams papasakojot apie save?

Ir kame čia problema? Įvaikino ir kas? Gal ji pati nežino, kas tikri tėvai. O jei ir žino, kas iš to? Eisi susipažinti?? Parodysi anūką??

Voruzele, SIAUBAS !!!! vos neapsiverkiau skaitydama... bet dėl to kad aš esu tavo vyro vietoje...
net neįsivaizdavau, kad gali būti tokių nejautrių ir egocentriškų žmonių kaip tu....

ar bent jau įsivaizduojat, ką reiškia gyventi TAI žinant? žinoti, kad negali sudarinėti šeimos medžio? žinoti ir jausti, kad net tikri tėvai tave paliko?

bet kaip gali galvoti tik apie save ir savo poreikius? manai, jam lengva?

o jei jis ir anytą yra kitokie nei tu - tai jau tikrai ne įvaikinimo problema, jei papraščiausiai KITOKIE ir tiek. Jei nebūtum šito sužinojusi, vis teik anyta bus blogietė

aš savo vyrui irgi nesu pasakiusi visos savo šeimos istorijos, nes tai yra ne tik mano nuosava paslaptis ir jos viešinimas - gli įskaudinti ir kitus man brangius žmones...

pasiskaičiusi tokius komentarus, dar labaiu bijau pasakyti tiesą, nes tikrai enmanaiu, kad artimi žmonės gali būti tokie žiaurūs ir nepakantūs