Mano vyras įvaikintas ir aš to nežinojau

na kam tai sureiksminti ta ivaikinimo fakta
ivaikinus vaika, iteviai igauna visas tevu teises ir pareigas, taigi jam ta moteris yra mama, visai nesvarbu,kad ne biologine, tai nematau prasmes kalbeti apie tai ivaikintas ar ne - ka tai keicia?
ar butina susipazinus pasipasakoti apie ivaikinimo fakta, nes kitaip tai jau bus nepasitikejimas - kad nepapasakojo?
o tas pazeminimas - tai nesileidimas i detales? (juk temos autore minejo,kad nori zinoti,kas buvo tevai ir t.t.), bet manau cia tik pats vyras turi nuspresti, ar ieskoti situ dalyku ar ne, o jei jam sitie faktai nesvarbus, tai ko gilintis ir pasakoti apie tai aplinkiniams?
Papildyta:

o gal jus atidziau skaitykite
juk ten ne apie jos vyra, o apie marcios ir anytos santykius del voruzeles vaiko ir kad gal voruzeles vyras nera to vaiko biologinis tevas cia pasak anytos

o beje, kokios tiesos nori - kas buvo vyro biologiniai, nors jei jai nereikalingi? tai ko ju ieskot ir aiskintis, kas jie tokie buvo? ar tai ka nors keicia? jei vyras nores, susiras, jei nenori, tai kokio velnio ji spausti ir tardyti?

Aš skaitau labai atidžiai. Gal temą tiesiog sujungti su kita - "Anyta - velnio pramanyta"? O tai dabar sumalta į vieną šimtas dalykų ir moteriškė pati nežino ko nori. Tai anyta bloga (nors rodos ne po vaiko gimimo susipažino), tai vyras paslaptį turi, o moteriai paslaptis nuo Ievos laikų žinome kuom baigiasi. nieko naujo po saule ir tiek.

bet tai uošvienės žodžiai

Matai...tai aš ir sakau. kad jo ir jo motinos tokia reakcija ir yra dėl to kad pvz jis nelegaliai įvaikintas...o tas tikrai įmanoma buvo tais laikais... Dėl to aš galėčiau suprasti tą jų abiejų "paslaptį"...bet yra žmoniškas mandagumas ir kultūra kuria nei anyta nei kartais vyras nemato reikalo vadovautis ir tai temos autorę skaudina....

Žodžiu...voruzele aš tau parašiau ką galvoju ir kaip tu galėtum elgtis...o tau spręsti...skaityk viską atsirink tai ką liepia tavo širdis...rinkis taip kad po to netektų gailėtis Jei ką gali man bet kada į až parašyt

Paslaptis tam ir yra paslaptis, kad ji liktų nežinoma. Nejaugi taip sunku suprasti ir priimti žmogų tokį, koks jis yra... Absurdas kažkoks. Daugiausia čia matosi kaltinimų uošvienei - vaiko nelanko, suabejojo tėvyste, šiaip grindų martelei gal neplauna... Ir neturi to daryt. Nebūt "kertelė sielai" pasakyčiau, ale tiek jau to, išklausykim ir tiek...

Va va, labai šis pasisakymas primena mano anytą. Ji vis kitus žemina, ir mane laiks nuo laiko bando "į vietą pastatyt", kad neužmirščiau į kokią garsią jų giminę papuoliau.
O jau, leiskit paklausti, kokia aš esu? Kad mano vaikas susitinka su savo tėvu, tai čia aš negera? Juk neverčiau savo vyro mane vesti, vaiko po lova neslėpiau, žinojo, kad jį turiu. Tai kodėl turėčiau kalta jaustis, kad mano vaikas normaliai bendrauja su savo tėvu??? Man nereikia pas buvusį vyrą lakstyti. Vaikas pakankamai didelis, ir jie bedrauja be manęs.
Man tai ir baisiausia, kad mano vyras labai jau noriai knaisiojosi mano praeityje, tiesiog su visom smulkmenom viską žino. Ir jam labai patiko klausinėti įvairių dalykų. Be to, aš jo nedrožiu, kaip išsireiškei. Bet kai sužinojau, atsargiai jo paklausiau (prieš tai keletą dienų vis mąsčiau, dėliojau mintyse visus taškus). Ir žinote jo reakciją? Jis ne su manimi kalbėjo, bet nusivežė pas savo mamą ir abu kaip užpuolė su kaltinimais : "ko čia klausinėji, jei tau taip ir taip pasakyta, tai nedrįsk klausti", ir t.t. Na, jei jūs taip įsivaizduojat šeimą, tai aš tikrai šitokioj šeimoj negyvensiu. Kodėl aš turiu būti atvira, o apie artimuosius žinoti tiesą, mat jau neturiu teisės. Būti su vyru ir bijoti jo paklausti kas tau svarbu? Nu absurdas. Galų gale, jei nenori dabar atsiverti, tai bent bandytų kažkaip paaiškinti, kalbėtų.
[/quote]
Aciu aciu , kam tos rozes
As nesakiau kad tu negera ar gera , ar dar kazkokia neizvelg ko nesakyta , siuo atveju nerasyta . Isterike , ne negera o isterike .
Uosvene pridedamas prie vyro individas kuri neprivalo taves mylet , ir anukus irgi mylet neprivalo , is jos to reikalaut negalima . Isvis mane stebina tokie reikalavimai , kodel mano vaiko nemyli , kodel su manim atvirai nesneka , nejau sunku suvokt - nes NENORI .
Nezinau man absurdiska butu kazko klausinet pas kazka , poto atejus vyro to klaust o man Petronele is gretimo namo sake . Jei nepasake vadinasi nelaiko tai svarbiu faktu ir tai kad tai ji skaudina . Jei skaudina vadinasi nereik knaisiotis po skaudama vieta , nores pats pasakys , nenores nesakys .
O but atvirai ir viska pasakot tai buvo tavo pasirinkimas , neprimesk savo modelio aplink esantiems . Tuo labiau tavo vyrui ne 20 metu , o laikais gerokai ankstesniais labai jau liudnas tas gyvenimas isivaikinus .
O tokius gimainaicius kurie megsta lyst kur nereik ir kada nereik , liezuvius kapociau . Ot kas per mada kist savo islendantiji visur kur telpa.

Bet čia yra aiški pozicija: "va mudu su mamyte tai žinom, bet tau - nesakysim"...

Nu ir vėl sakau atidžiau skaitykite
Papildyta:

Bet ji JAU ŽINOMA.... tame ir skirtumas...kai pagauni žmogų nusikaltimo vietoje...jis retai kada ginasi ir sako kad nieko blogo nedaro
Čia tik pvz aišku...
Nžn...man tai asmeniškai irgi būtų šlykštu sužinoti tokią paslaptį iš svetimų o paklausus artimų išgirsti "nesikišk"

Žinot, aš su savo medinuku tą patį jaučiu. Pasakau vieną kartą, pasakau antrą, trečią, ketvirtą... Penktą kartą norisi padaryt ką nors daugiau, nei oralinis bendravimas. Beje, kaip turintis lakią vaizduotę, tai įsivaizduoju, temos autorė prisglaudžia prie brangiausiojo ir sako - brangusis, o gal apie savo kilmę.... Ir brangiausiasis puola spardyti temos autorė, daužo pagaliu ir guminiu šlangu...
Na koks jos reikalas kodėl vyras nenori kalbėtis. Pasakyta - ne, reiškia ne. Nepatinka - tegu susirenka šmutkes ir varo trečio vyro ieškot. Gal tas mažiau paslapčių turės. Karalaitės, blin, vienos karalaitės dabar... Karūnos auksu tviska.
Papildyta:

Kas žinoma? Žinoma, kad yra paslaptis. Paslaptis nėra nusikaltimas ir jei jūs tikrai manote, kad vyras jums viską pasakoja apie savo buvusį ir esamą gyvenimą, tai jūs naivi, arba jūsų vyras ... na sakykim nepanušus į daugumą.

O tai cia visom gyvenimo paslaptim reikia pasidalinti su vyru, nes kitaip jis gali nesijausti seimos nariu? O jei issiskirsi ir istekesi uz kito, tai visa savo patirti perteikti naujam?

Raštiškai ir su notaro patvirtinimu. Ai, dar trys liudininkai turi būti.

o, dar vieną versiją sugalvojau
gali būti, kad anyta vaikinui visą gyvenimą kalė, kad jis yra niekas, yra bevertis ir yra žmogus tik jos dėka, be jos - jis neturi nieko ir visas pasaulis yra jo priešai, kurie tik ir taikosi jį sutrypti. juk ir tikri tėvai jo atsisakė, jo niekada nemylėjo ir - gal - jį niekino. todėl jis irgi yra niekingas ir tik jos dėka yra žmogus...
tai vadinama psichologiniu smurtu...
bet tai laaaaabai gerai veikia, ypač jei taikyti kokius 30 metų...
ir jis negali papasakoti visko net savo žmonai, nes ji jį atstums, pasibjaurės, laikys nevertu savęs...

aš ne psichologė ir čia tik teorinis pasvaičiojimas (bet kokios sąsajos su realiais žmonėmis ir įvykiais yra atsitiktinis)