QUOTE(Dar @ 2007 08 27, 07:43)
Jei kažkas išaiškėtų iš jūsų sutuoktinio praeities, ir jis nenorėtų akivaizdžiai kalbėti, jau ramiai gyventi toliau negalėtumete, manau neapsiribotumete tuo, kad pasakys pats, kai norės, jums kirbės viduje, jūs degsite, jūs norėsite žinoti.
Jei tai nėra susiję su jo sąmoninga veikla, kuri pasireiškė nusikaltimu, kitų žmonių įskaudinimu etc., tai tokio smalsumo tikrai neturiu.
QUOTE(Dar @ 2007 08 27, 07:43)
Beje manau melas gimdo melą. Vaikas turi žinoti, kad yra įvaikintas ir kuo anksčiau, kai tik pajegia suvokti. Melas buvo jau pradžioje. Kai įsivaikino ir slėpė. Dabar vėl melas. Koks tikslas.
Tikrai taip. Deja, ne visi įtėviai tai suvokia. Pripažinkime, kad daugeliui įtėvių (jei kalbėti apie ankstesnius laikus) tai tam tikra gėda, o gėdą visi norime slėpti.
QUOTE(Dar @ 2007 08 27, 07:43)
Mes kalbame apie suaugusį žmogų, jau turintį savo gyvenimą , savas mintis, požiūrį, todėl manau jau turėtų tokiame amžiuje nebūti taip skaudu, kad buvo įvaikintas, jau turėtų sugebėti ramiai tai priimti, ramiai apie tai kalbėti, mastyti, vertinti, jei to mėra matyt žmogus turi psichologinių problemų.
Skaičiau vieną psichologinę studiją, kad analogiškose situacijose (konkreti situacija šiuo atveju: vaikas buvo mokomas slėpti ir visiems meluoti apie įvaikinimą ir vaikas tai priėmė [beje, bendru atveju vaikas gali ir atmesti tai ką jam bando įteigti tėvai]) jau suaugęs žmogus yra praktiškai nepajėgus pakeisti savo požiūrį ir savo elgesį. Toks vyro elgesys nėra nei žmonos įžeidimas, nei skaudinimas, nei melavimas, tai gali būti pats natūraliausias (psichologiniu požiūriu) elgesys, kurį keisdamas jis prievartautų save. Ar tai psichologinės vyro problemos - sunku pasakyti, bet labai gali būti. Tačiau nekalbėjimas apie tai ir melavimas gali būti ir visiškai ne psichologinė problema, o iškreipto auklėjimo pasekmė.
Juk nemanome, kad musulmonai turintys keturias žmonas, yra nenormalūs. Toks gyvenimo būdas jiems buvo pateikiamas kaip norma ir jie to laikosi. Tas pats gali būti ir šiuo atveju.
QUOTE(Dar @ 2007 08 27, 07:43)
Aš nesuprantu, kodėl jūs sakote, kad motinai skaudu, kad sunku kalbėti, kodėl. Aš šito nesuprantu. Ji juk nepadarė žmogžudystės ar nusikaltimo, kodėl bijo, nenori, negali kalbėti, kodėl. Įvaikinimas nėra kažkas baisaus , gėdingo, ar dar kas.
Tai elementaru. Sprendžiant iš visko
a ) Jai nepavyko susirasti gyvenimo draugo ir vyro; krūvos mano pažįstamų ir dabar dega iš gėdos ir nevilties dėl to;
b Jai nepavyko pagimdyti savo vaiko (bent prieš trisdešimt metų tai tikrai buvo laikoma didele gėda); Ir dabar apkalbos ta tema užknisa juodai.
c) Ji įsivaikino vaiką su ne pačia geriausia genetine kilme; o visi žinantys tik ir laukia kada jis ką nors iškrės;
Visos šios trys priežastys net ir dabar gūdžiame kaime būtų pakankamos, kad iš tokios moteries būtų nuolat šaipomasi ir ji būtų smerkiama i būtų laukiama, kada tos "senmergės auginamas alkoholikų vaikas" atsisės į kalėjimą. O jei tai buvo prieš trisdešimt metų ir aplink nebuvo labai intelektualūs kaimynai, o jei dar ir pati moteris viduje laikėsi tokių pažiūrų, tik negalėjo atsispirti motinystės jausmui... Viskas atrodo labai suprantamai (tik nelabai žaviai).