Mano vyras įvaikintas ir aš to nežinojau

a čia jau techniniai niuansai - jei nemoki gerai slėpt, neslėpk
O jei rimtai - nereikia taip jautriai reaguoti ir susireikšminti. Nepasakė, matyt tam yra priežastis. Bus laikas - pasakys. Čia natūrali gynyba - jei nuolat kažkas zyzia "pasakyk, pasakyk" tiesiog fiziškai atsiranda noras nesakyti. Vien dėl to įkyrumo.

O sužinoti tai prieš reiktų...kodėl jis pats to nepabandė prieš tuokdamasis sužinoti? Kas čia daugiau, jei ne nepasitikėjimas?


O aš būtent apie tai, bijoti atverti skaudulį žmogui su kuriuo tuokiesi yra nepasitikėjimas. Nuslėpti kas reikšminga tau ir jai. O kad jai tai reikšminga matyti iš temos.

Jei tai nėra susiję su jo sąmoninga veikla, kuri pasireiškė nusikaltimu, kitų žmonių įskaudinimu etc., tai tokio smalsumo tikrai neturiu.


Tikrai taip. Deja, ne visi įtėviai tai suvokia. Pripažinkime, kad daugeliui įtėvių (jei kalbėti apie ankstesnius laikus) tai tam tikra gėda, o gėdą visi norime slėpti.


Skaičiau vieną psichologinę studiją, kad analogiškose situacijose (konkreti situacija šiuo atveju: vaikas buvo mokomas slėpti ir visiems meluoti apie įvaikinimą ir vaikas tai priėmė [beje, bendru atveju vaikas gali ir atmesti tai ką jam bando įteigti tėvai]) jau suaugęs žmogus yra praktiškai nepajėgus pakeisti savo požiūrį ir savo elgesį. Toks vyro elgesys nėra nei žmonos įžeidimas, nei skaudinimas, nei melavimas, tai gali būti pats natūraliausias (psichologiniu požiūriu) elgesys, kurį keisdamas jis prievartautų save. Ar tai psichologinės vyro problemos - sunku pasakyti, bet labai gali būti. Tačiau nekalbėjimas apie tai ir melavimas gali būti ir visiškai ne psichologinė problema, o iškreipto auklėjimo pasekmė.

Juk nemanome, kad musulmonai turintys keturias žmonas, yra nenormalūs. Toks gyvenimo būdas jiems buvo pateikiamas kaip norma ir jie to laikosi. Tas pats gali būti ir šiuo atveju.


Tai elementaru. Sprendžiant iš visko
a ) Jai nepavyko susirasti gyvenimo draugo ir vyro; krūvos mano pažįstamų ir dabar dega iš gėdos ir nevilties dėl to;
b Jai nepavyko pagimdyti savo vaiko (bent prieš trisdešimt metų tai tikrai buvo laikoma didele gėda); Ir dabar apkalbos ta tema užknisa juodai.
c) Ji įsivaikino vaiką su ne pačia geriausia genetine kilme; o visi žinantys tik ir laukia kada jis ką nors iškrės;

Visos šios trys priežastys net ir dabar gūdžiame kaime būtų pakankamos, kad iš tokios moteries būtų nuolat šaipomasi ir ji būtų smerkiama i būtų laukiama, kada tos "senmergės auginamas alkoholikų vaikas" atsisės į kalėjimą. O jei tai buvo prieš trisdešimt metų ir aplink nebuvo labai intelektualūs kaimynai, o jei dar ir pati moteris viduje laikėsi tokių pažiūrų, tik negalėjo atsispirti motinystės jausmui... Viskas atrodo labai suprantamai (tik nelabai žaviai).

Man taip pat nesuvokiamas Jūsų ir visų kitų kategoriškumas smerkiant vyrą. Ir tik jį. Dėl ko? Nuslėpė kažką? Kas net nebūtų pakeitę turbūt, autorės noro už jo ištekėti. Moteriškos ambicijos suveikė. "Sužinojau paskutinė. Niekas manęs neįspėjo". Toks vaizdas, kad vyras su rimtom fizinėm ir dvasinėm negaliom buvo prilipdytas prie altoriaus. Baigėsi procedūra, o tada pamatė viską dienos šviesoj. Baikit. Mano žodžiai šioj temoj, kaip lašas jūroj. Dauguma nepritaria ir akcentuoja kitus dalykus. Ko Jūs šaukiat ant manęs, kad aš kitaip galvoju?

Niekas nešaukia, aš irgi panašiai galvoju, tiesiog kitiem kažkodėl nepriimtina kitokia pozicija.

Nu bet kad ne tai, kad ambicijos, o aš įsivaizduoju - išsižioji žmogus - kam reikia meluot, jeigu galima buvo iš pat pradžių nemeluot? Problemos ten pas jį, ne problemos, o melavimas melavimu. Juolab kad pusė giminės, kaip sakoma, žino - ką jis tikėjosi pasiekt?

Perskaičiau visus komentarus. Kaip jau anksčiau rašiau, esu labai užsiėmusi, o dabar baigėsi jau ir atostogos.
Savaitgalį važiavom pas anytą, bet ji visiškai mane ir vaiką ignoruoja. Tiesiog demonstratyviai, tarsi manęs nėra. Vyras nebando švelninti situacijos, kai būnam ten - net nemato reikalo su manim bendrauti. Susikroviau vaikus ir išvažiavau sekmadienį pailsėti pas draugę. Maloniai paaiškinau, kad ten norim su vaikais turiningiau praleisti laiką. Vyras visiškai be emocijų sutiko, jis pasiliko pas motiną. Jokių kalbų, jokio artumo, jokios šilumos. Man rodos, einam link skyrybų finišo tiesiąja.
Kaip kažkas kaltino, kad aš galbūt vis zyziu ir zyziu. Nea, aš visiškai neužsimenu. Jie taip pat. Tiesiog, jaučiu įtampą, kad aš nepageidaujama vien todėl, kad jau žinau paslaptį.
Jau nebebus, taip kaip buvo anksčiau. Nors ir anksčiau nebuvo vien rožinė spalva. Anyta be galo apsunkindavo mūsų gyvenimą. Nenoriu veltis į detales. Bet dabartinė padėtis negali tęstis iki begalybės. Aš sužinojau ir mane reikia pašalinti (tikiuosi nenužudyti, tiesiog, išstumti kuo tolyn) - bent aš taip jaučiuosi.

Kai žinau įvaikinimo faktą, galiu bent jau nupiešti mintyse vaizdą, kaip man atrodo. Anyta būdama virš 30 m., turinti fizinę negalią, bet įgijusi puikią specialybę, užsitikrinusi aprūpintą buitį, paėmė 2-3 m. vaiką. Parsivežė jį į Lietuvą, visiems paskelbė, kad tai jos tikras vaikas, kurį pagimdė nuo savo vyro (tik skirdamasi paėmė ir sau, ir vaikui savo mergautinę pavardę). Tėvas buvo ne šiaip sau, bet karo inžinierius, bet netikėtai pradėjo gerti, todėl ji jį ir paliko. Tai čia yra iš jos pasakotos istorijos man. Manau, kad vyras jau suvokė įvaikinimo faktą ir daug ką žinojo. Motina prisaikdinusi niekam apie tai nesakyti, nes jis papuolė į tokią giminę, kad turi būti dėkingas visą gyvenimą, o jo tėvų praeitis labai gėdinga.
Anyta tiesiog serga didybės manija. Pas ją viskas būna, kaip iš Švento rašto. Jokių nukrypimų nuo normos. Ką ji daro - nesvarstoma, neginčijama ir nediskutuojama. Va tokioj aplinkoj išaugino sau tarną, bevalį, paklusnų vergą.

Is tavo pasakojimo, tai tu niekada ir nebuvai ten pageidaujama. Manau tai yra pati didziausia sios istorijos problema.

Atrodo, kad taip, bet vyrui nemanau.
Aš vietoj voruzeles iš viso nevažiuočiau pas anytą, o kam reikia jei tave ignoruoja

Ne, aš buvau net gi labai pageidaujama, kaip būsima jos sūnaus žmona. matyt, atitikau jos reikalavimus - (pasigirsiu ) esu pakankamai išsilavinusi, turinti darbą, iš normalios, padorios šeimos, tikrai nevargstančios, tėvai irgi turintys aukštuosius išsilavinimus. Na, tai pagal anytą, tikrai viskas kaip ir puiku. Buvau išsiskyrusi ir turiu vaiką. Bet vyrui tai taip pat antra santuoka (tik vaikų neturėjo).
Anyta labai stengėsi parodyti jų išskirtinę padėtį visuomenėje, na ir aš turbūt neatrodžiau jai tokia, kuria negalima būtų pasigirti.
Viskas pasikeitė, kai gimė mūsų vaikas, dar prieš tai, kai tik pradėjau lauktis. Tada pajutau jos nenorą, kad gimdyčiau. O kai gimė vaikelis, tai jau man situacija iš vis pasirodė nenormali. Ji nevažiavo ilgai lankyt, o kai atvažiavo, tai net per kambarį neperėjo, kad į anūką pažiūrėt. Nuo durų žvilgtelėjo į lovelę ir viskas. Mane jos toks požiūris į vaiką labai žeidė. Nesupratau kas čia darosi, kodėl taip, kas ne taip mano vaikui, kad jokių jausmų nesukelia močiutei. O jau vėliau, sužinojau įvaikinimo faktą.
Aš jos nepakeisiu, nepakeisu ir to, kokią įtaką ji daro vyrui (net vaiko atžvilgiu). Mane tai labai skaudina. Kam reikėjo to melo? Kam reikėjo klaidinti kitus žmones, vaidinti mylinčią motiną, jei tik pasiėmė įvaikį, kad paslėptų savo kompleksus????? Kodėl aš ir mano vaikas už tai turim mokėt, už jos melą?
Papildyta:


Nebevažiuosiu. Bet tai nieko nepakeis. Ji vyrui daro įtaką, ne man....

O kaip jūs mokat už tą melą? Atsiribokit tada, juk tik tau pačiai yra blogiau nuo to pykčio ant viso pasaulio ir nuoskaudos. O tėvo savo vaikui juk nepakeisi.
Keista ta anyta, gal ir didybės maniją turi, visko būna, bet tu nepakeisi kito žmogaus, pamiršk tu ją, atsiribok, pradėk gyvenimą be jos ir minčių apie ją, ji net genetiškai nesusijusi su tavo vaiku.

O tai iš kur tada giminės žino?
Papildyta:
Aha, su anyta aiškiai nupieštas vaizdelis