QUOTE(severina @ 2008 05 17, 14:33)
Visa "pedagogika" intuityviai buvo isbandyta ir pries vizitus i visokiu centrus. Net nustebau, kad veikia, kad mokosi, ne visko noriai, bet judam pirmyn. O dabar jau i jo akutes ziuredama matau autizma, ne vaika, o nepatvirtinta deagnoze

, klaikybe... Kas cia man? Kuri nors susitaikymo su situacija stadija? Ar jums taip buvo?
Pasiekimai ateina, bet nelabai greitai. Kantrybes. Mums irgi buvo priklijuota diagnoze autizmas, bet paskui tiek vaiko kalbos atsirisimas, tiek visu pozymiu isnykimas, tiek apsilankymas VRC viska paneige. Bet iki tol jauciausi baisiai...
O siaip tai manau kiek imanoma reikia atsiriboti nuo gailescio ir kitokio poziurio i vaika kaip i ligoni. Aukleti lygiai taip pat kaip ir nieko nebutu buve.
Iki 2.5 musiskis buvo didelis isterikas. Ir kad tu isteriju nebutu daug ka leisdavom del savo ramybes, del uzuojautos, kad paprasyti nemoka, pasakyti nemoka, jam sunku. Paskui pradejom ziureti su uzuojauta, kol viskas apsiverte...
O dabar sunku kovoti su padariniais. Jis ismoko gauti visko, ko nori, ismoko dominuoti, ismoko buti vienintelis islepintas. Todel jam sunku bendrauti su vaikais, nors jis labai nori vaiku kompanijos. Daznai jis siekia, kad vaikai darytu taip, kaip jis nori. Kai klausau kaip jis zaidzia...

"sito neimk, ten neik, einam ten, sita padek, sito as tau neduosiu, bet tu imk sita..." Ir ima nervuotis jeigu kiti nedaro kaip jis nori... Cia reiketu gero psichologo, kad patartu, bet net nezinau ar tokiais klausimais gali kazkas patarti.