Vaikas nekalba :(

Ačiū, paguodėt
Tikiu, kad pasiekimai bus. Ir, kad ne ryt-poryt irgi aišku... Kartais atrodo, kad geriau jau nieko tie daktarai ir nesakytų (na, ne kažin ką ir pasakė, tiesą sakant... ), nes VILTIS ir optimizmas - puikus variklis, o po bet kokių tikrų ar nevisai tikrų deagnozių tenka tą variklį "remontuoti", taip tik brangus laikas gaištamas ir energija veltui eikvojama. Čia negalioja atvejams, kai padėti gali medikamentai, bet juk mūsų situacija (-os) kitokia (-os)...

Norėjau dar pasiklausinėti apie nekalbiukų savarankiškumą. Ar patys rodė norą mokytis pvz. rengtis, autis, praustis (nes gi 2-3 metų vaikai jau laaabai "patys"..)? Ar kuriai krito į akis, kad paprašytas ką nors padaryti, vaikas tai daro taip iš pareigos, kad net nežiūri, ką tuo metu daro? Tarkim, sugrūda abi kojas į vieną kelnių klešnę ir net bando eiti, kad tik greičiau tą "pliusą" užsidėtų :" kelnes užsimoviau" , koks skirtumas, kad nepaeinu... ; panašiai ir su formelių kaišiojimų į joms skirtas skyles: nepataiko, nes gi nė nežiūri kokią formą turi ir kur grūda, ima ir bruka po 3-4 vienu metu, jei tik pasiseka nukelti dėžės dangtį, sumeta viską iš karto, kam vargintis, jei yra paprastesnė išeitis
Ir dar, kaip "priversti", mmmm... išprovokuoti pirštu bedžiojimą į paveikslėlius, žaislus, ir apskritai, pirštu rodymą į bet ką, nes jei ko reikia dabar jis ima MŪSŲ kieno nors ranką ir veda, rodo su svetima ranka...

Yra ir buvo problemu su savarankiskumu. Niekada nieko nesiverze pats daryti. Bet viska teko parodyti, ka imanoma, kad jeigu pats nedarys, paciam bus negerai. Pvz. labai priesindavosi sedeti ant puodo. Bet paskui kaip kirviu nukirtome - pampersu namie nebera... Va pavaiksciojo dvi dienas slapiom kelnem ir pamate, kad nieko nebus. Geriau i kelnes nedaryti. Savo laiku ir soske. Tiesiog dingo ir viskas.
Su apsirengimu bandom visaip. Jeigu abi kojas sukisa i viena, tai tiesiog galima apsimesti jog nekreipi demesio. Pagiri, kad pas rengiasi ir lyg tarp kitko nueiti. Pats susipras, kad i viena kiska sukises koju nepaeis.
Maniskis dar irgi ne viska moka apsirengti, uzsisekti uztrauktuku, apsimauti kelniu su sleikomis. O didziausia problema su valgymu, nes pats normaliu patiekalu (sriubos ir mesos) nevalgo Aisku reiketu tiesiog ir neduoti, bet jis ir taip serga ir serga imuniteto praktiskai nera, o gali isbuti nevelges kokias kelias dienas. Tai su tuo vis dar taikstomes, bet kazkada gal per atostogas irgi reikes padaryti gala.
O zaislai tai ima keliauti i siuksliu deze jeigu nesusirenka. As maloniu balsu megstu aiskinti "aaa. matai... metosi cia ant zemes, tai as pagalvojau, kad cia siuksles, tai ir metu i siuksliu deze..." Tai jis tada puola aiskinti, kad cia ne siuksles ir uoliai dedasi visus zaislus i dezes.
Nu va... tai kai kas sekasi, o kai kas gal del musu paciu neryztingumo nelabai

maniskiui atvirksciai savarankiskumo sindromas siaubas nuo 10 men. jis eina, kur nori, viska pats isskyrus, kai reikdavo rengtis i darza ar net dabar i mokykla..tau reikia, tu ir renk, as i darzeli/mokykla neisiu.
Suzaidimasi, bent jau darzelyje jis budavo apskirtas pvz. saugoti mergaiciu, tai jis joms statydavo namus ir saugodavo nuo kitu berniuku, kad nesugriautu, o tuosenamuose mergaites zaisdavo..nors aisku, kai jis pastatydavo koki stebukla panaudodamas visas lego kaladeles, kalades ir kita darzelio grupes geri, o paskui neleisdavo ardyti, nes cia jo menas (o ten tikrai budavo nerealiu dalyku) irgi kildavo mustynes ir protestai. Sito dalyko mes praktiskai ir nesiprendem
turiu pasakyti, kad i kiema as po siai dienai jo vieno neleidziu, visada einu kartu, nes zinau, kad gali buti situaciju, kai ji provokuoja, o jis ginasi, bet lieka kaltas. Mokykloje buna visko, bet mokytoja kazkaip susziuri ir informuoja mane apie jo nuotaiku kaitas..tiesa mums didziausia beda daznai buna, kad tenka 5 kartus kartoti ka nors padaryti, is ju 3 kartu supranta netiksliai (pvz. neranda daikto, kur nusakyta) kita yra nuotaiku bangavimas...viena diena jis dirba, mokosi nuostabiai, kita staiga gali praguleti ant suoli ir nieko nedaryti..sito nesuprantu, nei kas itakoja, nei kaip tai sutvarkyti

Vat del alchoholio man irgi taip pat! kartais kelgos penktadieniais vyno taurele isgerdavo, o as prisijungdavau. Visi pritardavo, kad nuo puse taureles vyno nieko neatsitiks. O as kvaile ir patikedavau. Bet sunku pasakyti. Mano drauge ir stiresniu gerimu isgerdavo, o jos vaikas be galo greitai pradejo kalbeti ir yra labai gabus.
Bet Sido, ar pas jus nera pagerejimo? Del ko tu taip grauziesi? Kaip jums sekasi?

pas mus su kalba problemų yra, ir gana daug, bet viskas pradėjo taisytis po apsilankymo pas psichologą. Iš pradžių buvo baisoka vesti, nes bijojau pripažinti kad turim problemų, bet dabar labai džiaugiuosi kad nuėjom

Žinau, kad alkoholis čia gali būti ne prie ko, kad gali būti ir gimdymo trauma, ir dar daug priežasčių. Bet vis tiek, antrojo nėštumo metu aš jau daug ką kitaip dariau, net gimdžiau be epidūro (o pirmąjį su epidūru gimdžiau, ką irgi esu priskyrusi prie rizikos veiksnių )



Esu atkreipus dėmesį, kad nerodė noro daryti nieko savarankiškai, kai buvo 2-3 metai. Noras padaryti ką nors pačiam tik pastaruoju metu atsirado. Ir tai, su užbangavimais, kai prašo, kad viską mes padarytume, nes ji ''nemoka'' (nors žinau, kad puikiai moka).



Yra mums pagerėjimas, po truputį vis daugiau kalba. Galima sakyti viską jau kalba, tik laabai jau paukštiškai (bet ne garsažodžiais, jau panašiau į normalius žodžius). Likę ir keli garsažodžiai - namas vis dar yra ''bo'' Ir aišku, laikų ir giminių dar nerasta

Širdele, o kaip jūs ėjot pas psichologą ir ką jis jums pasakė? Nes man pačiai kyla tokių minčių, kad gal kartais to nekalbėjimo priežastys psichologinės

Pradžiai tai mums auklėtoja darželyje pasiūlė pas esančią psichologę nueti, o ji pabendravusi su Eriku mus nusiuntė jau pas rimtesnius. Tam centre kur mes buvom jie specializuojasi vaikais, pabendravo su tuo mano vaiku, žaidė ten kažkokius žaidimus. Nu žodžiu esmė ta, kadir aš net ne visai tinkamai elgiuosi, kadir tai kad pavyzdžiui jeigu ką nors pasakiau kad negalima, tai reikia ir laikytis o ne po kažkokio vaiko zyzimo nusileisti, jeigu dedi bausmę už kažką padaryto negero tai turi sakyti kad ne iki rytojaus, o šiuo metu nes vaikas dar nelabai supranta kas rytoj ir svarbiausia kad jeigu už ką nors baudi turi pasakyti kad aš tavelabai myliu, bet tu pasielgei negerai ir už tai turiu tave nubausti. Nu atrodo kad čia viskas suprantama bet patikėk tai padeda, pas mus daugiau problema tame kad jeigu aš ko nors neleidžiu tai dingsta pas jį kalba. Ir dar vat būna tokių situacijų kad vaikai mušasi, tai jokiu būdu neleisti mušti nei mamos nei tėtės nei senelių, žodžiu suaugusių žmonių. Tai pavyzdžiui jei muša vaikas kad ir tarkim tave, tu jį turi labai labai stipriai apsikabinti, bet taip, kadvaikui net kvapą užgniaužtų ir labai ramiu balsu sakyti kad jį myli. Kaip mums psichologė sakė, dažniausiai ne vaikai turi problemų, o tiesiog suaugę nemoka prieiti prie vaiko ir daro klaidas

Čia geras patarimas, reikės išbandyti O šiaip aš pilnai sutinku, kad mes su vyru esam padarę ir dabar darom daug auklėjimo klaidų Ir kaip viso to išmokti?

Nežinau, ar įmanoma susitaikyt su vaiko diagnoze... gal...
Kaip man buvo... tai iš pradžių, man pirmai kilo tokios diagnozės įtarimas. Neurologė "pasigavo" ir pritarė. Tada aš pradėjau priešintis. aišku, viduje... pergyvenau, skaičiau, ieškojau... apie vidinę savo būseną tai nėra žodžių papasakoti... liūdna labai buvo. Tada vedžiau pas psichiatrą į Klinikas Kaune. Tas labai net suabejojo tokia diagnoze. Tada vėl į sostinės VRC. Ten iš viso nepatikėjo tokia diagnoze...

Bet žinot, kas man sunkiausia yra... Tai, kad aš niekam negaliu pasipasakoti, pasiguosti. Niekam iš draugų, šeimos, kaimynų, giminių. Niekam... net vyras mano neina į plačias diskusijas apie vaiko sveikatą. Ne iš blogos valios - manau, tik todėl, kad tiesiog NESUPRANTA, ar nepajėgia suprasti. Myli vaikus be galo... Kai aš verkiu, ir jis verkia... Bet va didžiojo diagnozėse man tenka vienai kapanotis, vienai burti, į kurią pusę dabar "patraukti". Pediatrė jau net nežino, ką dar daryti su mano vaiku. Tik paklausia - tai kur dar tau siuntimą rašyti? Ir rašo....


Man tai baisiai kartais atrodo tie jo pykčio priepuoliai. Dabar, kai jis 5 metų, tai dar galima kažkaip susitarti, dar galima tiesiog apkabinti, ar galų gale garsiai riktelt ir taip nutraukti šėliojimus. Bet kai pagalvoju, jog jam bus ir 10 metų, ir 15, ir 20... Skrenda dabar kokia kaladėlė, tuomet skris kėdė, priėjęs muša mane, tai kaip mušis 20-metis??? man baisu.. ir labai tikiuos, kad jis išaugs, o aš kad nepadarysiu kokių klaidų bendravime su juo...


mano vaiko dvynys Tik dar nenustojęs isterikuot iki dabar. Pyksta, jeigu ne pagal jį darau aš, tėvas ar daro brolis.


manasis tiesiog mėgaujasi savo nesavarankiškumu. Jis jokiu būdu nenusiauna batų, kelnių, nenusivelka striukės ar megztuko. Nepasikabins nieko.
ir dėl to yra tiesiog griaunantis pavyzdys mažėliui broliui.
Nei prievarta, nei gražuoju jis nesutinka imtis savarankiškai save apsitarnauti.

Aš irgi išgyvenu beveik viena, kiek nemigo naktų praleista, kad rodos pliš iš skausmo širdis, bet pabundu rytą -pamatau savo vaiką, jo gražius žodžius:geras mamytė, myliu (nederinam dar giminių) ir iš ties mano vaikas man pats geriausias Ir manau ir viliuosi, kad nemėtys kėdžių kaip bus dvidešimt metų, mes dabar išgyvenam savo kryžiaus kelius, kai kitiems teks juo išgyventi gabiųjų vaikų paauglystės metais...Žinokite geras mokymasis ir gabumai negarantuoja, kad tu gražiai ir laimingai gyvensi...

naitas, man atrodo, ne autizmas tavo vaikui, lygiai, kaip mano vaikui ne hiperaktyvumas, tiesiog dvi diagnozes, kurias uzkabinus vaikui gydytojai ar pasaliniai jauciasi pastate i vieta ta "neiprasta reiskini". kalbos sutrikimai, pakaknamai didele itaka turi vaiko reakcijai i supanti pasauli, saviraiskai ir t.t. Maniksi irgi svaide kaladeles, rekdavo, nes zodziu to apsakyti nesugebedavo, arba mes to nesuprasdavome. kai eme dirbti su logopede keitesi israiska jausmu, daug kas perejo i smarkius zodzius (ale nemyliu, nenoriu ir pan.)
Taip..man irgi karatis baisu, kaip bus, jei dabar jis 8, o ji priima kaip vaka 5-6 metu pagal elgesi ir kalba nors proto jis turi kaip koks 10metu
Del vyro..galiu tik psakyti, akd daznai vyrai sigyvena viduje ta skausma, uzsidaro..maniskis pvz. kai as raudojau ir naktimis nemiegojau po vasaros mokyleles bajeriu, is viso nei manes apkabini, nei paguode..pykau ant jo, tik paskui supratau, akd jam labai skaudejo ir tisiog kai jam negera is viso uzsidaro ir net nenori, kad kas prie jo liesutsi, delto ir manes neliete.
Su darzeliu keitimu vyras nedalyvavo, su logopedo paiekomis, nedalyvavo, tik pamazu itraukiau i dienos rutina ir veziojai mokykla, vezioja pss logopede, bet vis tiek pamokas ruosiu as, pas specialistus vedzioju as..tokia jau musu dalia, meile rodyti visur ir visada

Šiandien daržely man liūdna pasidarė. Dėl to, kad vaikas tampa "nurašytu".
PAsirodo, auklėtoja susiorganizavo vežti vaikus į zoosodą. Tačiau vežasi NE VISUS, o tik pasirinktinai.
Man pasakė, kad manojo nesiveš, nes "jam bus per sunku išbūti pamokėlėj zoosode"... pirmą kartą girdžiu apie tokias pamokėles. Gal vaikų grupėms jas praveda.
Nesigilinau, kodėl ji taip nusprendė, kodėl "jam bus sunku". Galų gale, iš kur ji žino? Juk būtų važiavę pirmą kartą kartu.
Tai dabar galvoju - ar man pačiai važiuot su savo mašina, vežti savo vaiką "šalia" grupės ir mėgint pažiūrėt kaip "jam ten bus pamokėlėj per sunku", ar išdidžiai sau nuryt tą karčią piliulę... ir palikt vaiką grupėj tą dieną? kad eitų sau ugdymą - logopedė, spec pedagogė... Aišku, jų ta kelionė užtruks daugių daugiausiai 3 val. Kaip ir galiu apsimesti, kad nieko neįvyko.. bet... skaudu...