Vaikas nekalba :(

Va ir didžiausia bėda mūsų švietimo sistemos, kad per greitai tampame "nurašyti", net nėra įdedama pastangų,kad kažką pakeisti. Į mane auklėtoja irgi pasižiūrėjo kaip į nenormalią, kai pasakiau kad leisiu vaiką į mokyklą ...

Sveikutes mamytes,senokai bebuvau cia pas jus

Na mano panelyte savarankiska tik leisk jai viska,ji man sluoja,grindis plauna,indus plauna,savo spinta tarkos nesvarbu,kad veliau as viska pertvarkau esme kad ji nori daryti
O seip zodeliu vis daugiau ir daugiau...jau sako jura,gerai,grazu,noriu bite,muse,stalas,bus,popa...... Po poros savaiteliu gryztam atostogoms i Lietuva,eisime pas logopede,lauke pas senelius daug vaiku labai labai tikiuos kad prasilausime sia vasara....Noriai geria zuvu taukus,dar profilaktiskai geriame feroglobina.....

oi naitas, welcome to club..man tas pats..tik aukletojos sakydavo,vaziuojam i teatra, arba jus kartu arba neimam, nes busim 2 su 20 vaiku.Tas pats kai vaziavo i duonos fabrika..liudna labai..bet as suprantu, galeciau, vaziuociau kartu. ir tau siulau vaziuot kartu.Pamatysi, kokia jo reakcija, ar tikrai negali issedet tos pamokeles, o jei gali, galesi isdiziai pasakyti, kad kita syki jis gales vaziuoti be taves.
Galiu tik pasakyti, akd maniski paskutiniais metais paeme i zygi, kur ejo i TV boksta, kad eme i zygi, kur ejo i miska zaisti estafeciu ir nuotrauku buvo ir viskas buvo normaliai..bet turejo praeiti gal 4 metai, kol kazkiek suaugo, ir kol kitos aukletojos kitaip i ji ziurejo

welcome, sakai mane toks auklėtojos stereotipinis nusiteikimas tai pradeda parinti, grrrrrrrrrrr... nei ji buvo kur su juo išėjus, nei ką...

aš pasakoju čia apie jį, kaip jis namie elgiasi. Kai mama ir tėtis mato. Bet man kita auklėtoja papasakoja, kaip jis daržely elgiasi. Kita auklėtoja tai tik spjaudo sau per petį ir beldžia į medį, bet sakė, kad prie jos jis tokių cirkų - pykčių, žaislų mėtymų - nedaro. Ir rengtis mėgina, ir pats pavalgo, ir klauso, ir pats į ranką įsikimba. Žodžiu, kampais nelaksto.

Būčiau pati nebuvus su juo zoosode, gal nesiginčyčiau. Bet aš buvau su juo. Jis domisi, jis klauso. Taigi... teks važiuot. Dar geriau, man bus ramu, kad pati vešiu, o ir brolį pasiimsim. Gal ta stereotipinė auklėtoja "persivers".

Bet čia kažkoks šantažas - važiuojam kartu, nes mes tik 2 su 20 vaikų

man tai iš viso pasakė, kad neturi laiko su juo užsiimti...nespėja -tiek vaikų, o kur dar programų rašymai, revizijos...dabar man duos pačiai išmokyti eilėraštį darželio baigimo šventei, nors už tiek -ačiū

Nu diskriminacija aisku, bet kai as zinau, kad maniskis, jei jam nepatinka gali pasislepti, tai dar dazelyje gali ji rasti, o jei teatre? suprantu gi kad aukletojos atsakomybe..taigi eidavome seima i teatra..o kitkas..nu sprendziamos kiekvienam kitaip sitos problemos

Pas mus seimoje atrodo labai panasiai viskas vyksta tik as jausdavau nuoskauda del tokio vyro elgesio Tavo postas priverte mane susimastyti



Vežk vaiką kartu, nes kai grįžę vaikai pasakos kur buvę ir ką matė, kitiems teliks tik pavydėti ir jaustis atstumtaisiais. Taip pat iškelčiau klausimą dėl tokios diskriminacijos - susirinkime ar šiaip pokalbyje su auklėtojomis. Aš iš viso nesuprantu tokio dalyko - kaip galima vežti tik dalį vaikų. Tai gal ir kasdiena auklėtojos turi savo numylėtinius ir tik juos ugdo, o neparankių sau neugdo? Tai už ką tada mes pinigėlius valstybei mokam?

sveikos....

vis paskaitineju cia...smagu ,kad esat...

man taipogi karts nuo karto daros liudna, na dliudna ir tike..kazkaip sunku..

o vyras pas msu irgi- visa atsakomybe man....tiesiog jo nera tokiu momentu , ..nezinau....matyt dauguma vyru tokie...

laikykimes mergaites

stimprybes jums ir mums...

aš irgi jaučiu. Bet pas mus gal kiek kitaip su tom nuoskaudom.
Aš visai priimčiau tokį "darbo pasidalijimą", na negali gi žmogau gilintis į viską nuo A iki Z. Bet... man čia vyro sesuo ir uošviai didelę "paslaugą" padarė, per vieną šeimos šventę išpylę ant manęs, jog tai AŠ KALTA, jog vaikas nekalba. O ir tada vyras mano tylėjo, prieš savo "gentį" nenorėjo šokti, kaip suprantu... Tai su juo išsiaiškinau, apsiraminau,.. jam tiesiog taip išėjo tada... bet.. kai būna labai sunku, tai pasidaro dvigubai sunku prisiminus, jog jis nutylėjo savo poziciją absurdiškų kaltinimų metu.
Aišku, tai tik aš lėkiau per miestą ir ieškojau darželio, tai tik aš smailinau liežuvį ir dar kai ką, kad tik sueit į gerą kontaktą su vaiko specialistais, tai tik aš "varau" vaiką per gydytojus, darom tyrimus ir gulamės į ligonines. Ir labai lengva tada iš šono stebėti mane ir gal net supeikti kai kuriuos žingsnius. Bet va kai peikia vyras, jeigu taip pasitaiko, tai tada pasiuntu... taip pasiuntu, kad ankšta visiems namie... aš buriu vos ne iš kavos tirščių, stengiuos ką nors kaip nors atrasti, o jis va prieš savo tėvus ir seserį tada nutylėjo...


būtent. Visą dieną galvojau apie tuos auklėtojos žodžius. Ir kaip čia gaunas su tais "atstumtaisiais"? Grupė tikrai maža, būna gal 9 vaikai. Ji ketina vežtis 5 ar 6. Na, koks vienas gal tą dieną neateis.. tai grupėj liks gal du, gal trys vaikai. IŠBROKUOTI.
Net jeigu ir pasitaikytų taip, kad kaip minėjo viena mama, pasislėptų teatre. Visgi nežinia, kaip jis pasielgtų. Jeigu kada nors pasislėptų, tada galima būtų ir kažkaip gintis nuo tokio vaiko vežimosi. Bet mano vaikas paklusnus yra svetimiems... ir nesivežti todėl, kad nekalba... jaučiu, reikės kada prie progos įsistatyti akutes ir paklausti jos tiesiai šviesiai.

Nu pavarysiu ir as ant vyru. Mano puseseres pussere turi mergaite, kuriai cerebrinis nuo gimimo. Tai vyras neilgai po to kai jinai gime seimoje gyveno. Is karto jas paliko. Bet jinai tuo nesistebi. Sako "baik tu... vyrai tokiu dalyku nesugeba pakelti. Dauguma seimu, kurias jinai pazista auginanciu vaikus su negalia gyvena be vyru...".
Kai pagalvoji kokia nelaime! Jinai negali dirbti, nes vaikui istisai reikia prieziuros. O tas, kuris gali dirbti - jas paliko.

ne, skruzdeda, aš nevarau nei ant savo vyro, nei ant kitų. Tiesiog norisi pasikalbėti, patyrinėti, kaip yra kitur. O ir pačiai, kai viską pasidedi prieš akis, kai kas aiškiau pasidaro.
Toks gyvenimas. Jei man kas atneštų tą vaiką iš ligoninės ir pasakytų: čia tavo, ką aš žinau, kaip jau aš čia jį mylėčiau..
o va kai moteris nešioja, svajoja, gimdo, maitina, gina ne tik nuo uodų, bet ir nuo košmarų, tai.. palengva pradedi dėl jo nuprotėti...
iš kitos pusės.. jeigu mano vyras taip verktų dėl mūsų vyresnėlio, kaip kad kartais aš verkiu.. tai irgi... pagalvočiau, su kokiu "skystimu" aš čia dabar gyvenu...

mergnos, zinot, tada as atvirus priekaistus vyrui su raudom reziau, kad man skauda, kad jei buciau nescia persileisciau po susyk per para nuo nervu ir itampos, kai visdelto vaikas nesugeba integruotis..gavau parama is svetimu zmoniu, eilini syki mane Dievas nese ant ranku, kai man buvo sunku, paskui tik viskam praejus as kazkaip pabandziau suprasti ka jaute vyras..ir supratau..dabar neseniai, kai isgyvenom tikra netekti nesivystanti velyva nestuma, supratau, kad tai zmogus, kuris mane ir vaika labai myli ir tai yra teisngas zmogus, uz kurio ir tekejau..delto..visdelto atelidziu, nebekaltinu silpnybemis ar vidiniais isgyvenimais, kuriu man neatskleidzia.
Tiesa syki buvo, priekaistas, kad per mazai vaiku rupinuosi, tada as jam tiesiog sarasa darbu, ka dariau kur vedziaujam isdejau ir daugiau kaltinimu nebuvo.
Cia aisku nuo zmogaus priklauso..bet manau, kad kalba nera neigalumas, tai yra beda, kuria galima isspresti..musu beda sakysim ne kalba, o emocine vaiko bukle, kuri susijusi su jautrumu ir aisku kalbos vystymusi. jei vaikas paklusnus, su svetimais eina, grupe nedidele, tai visai nesuprantu tu aukletoju manau, kad issakyk aukletojai savo reikalavimus. jos gal neprivalo jo mokyti kalbeti, tai logopedu spec pedagogu darbas, bet ugdyma vis tiek vaikui turi ruteikti..
kai pagalvoju, reikia rasyti projekta, kaip sviesti visuomene ir pedagogus apie "kitoku" vaiku integravima i viusomene..tiesiog ka kalbeti tada apie vaikus su neigalumais, jei vaikai su kalbos problemom taip diskriminuojami