QUOTE(laureta @ 2008 01 10, 18:30)
Kai ruosiausi isivaikinti, kiek daug svajojau, kaip vaziuosiu pas gydytoja, noreciau nors is tolo su geguciukais susipazinti. O kai pamaciau vaika, nieko daugiau negalvojau. As net negalvoju susitikti ar ieskoti jos. O kam? As ne kad tik apie ja negalvoju, man net visa gimine neidomi. Kodel? O todel, kad sitai mazai mergaitei neatsirado vietos, net uz pinigus, giminiu seimoje. Niekas jos nenorejo. Tad manau as teisingai padariau, negalvoju apie tai. Suzinojau, kad sesutes bus vaikinamos uzsienyje,. labai apsidziaugiau. Jeigu dar ir toje salyje, kur mes vaziuosime tai labai saunu. Taciau gaila vyresneles, ji lieka gyventi gimineje. As kazkaip labai rami del kraujo gimines. Jei nebuvo vietos kai reikejo, nemanau, kad reiketu kaisioti giminei nosi ir po keliasdesimt metu... Mano nuomone Ivaikinimo tarnyba zino (ne karta suraiciau is pirstu
, ne karta dar suraitysiu...)

Tu nenorėsi, bet nežinai, ar tavo vaikas nenorės... Ir tiek, kiek dukra tavęs nebijos ir tavim pasitikės, kiek norės tau išsakyti savo jausmus ir nuomonę, tiek stiprus bus jūsų ryšys. Ką tu manai - yra viena, ką manys, o svarbiausia jaus paaugusi mergaitė - yra kita. Aš irgi turiu savo nuomonę ir man ta moteris visiškai nerūpi. Ji visiškai nerūpi ir mano sūnui... Bet niekada negali žinoti ar neparūps.