
Kai ryto paukščiai dangų palies,
Palies medžius, rasotą žolę
Ir jų giesmė tave apglėbs,
Nenusigąsk - tai aš.
Kai iš dangaus staiga nelauktas,
Nors visą dieną saulė švietė,
Pradės lietus tau veidą glostyt,
Nenusigąsk - tai aš.
Kai vakare už ievų girios
Išgirsi vaikštant paukštį mažą
Ir jo akis tu pamatysi,
Nenusigąsk - tai aš.
"Netekome žmogaus, kurio tikrumu retas tegalėjo suabejoti. V.Kernagis buvo visoks. Buvo linksmas, siautulingas, buvo melancholiškas, nepasiekiamai artistiškas ir ne visada stiprus. Bet visada buvo tikras. Ir visada galėjai būti tikras, kad prie jo neprilips joks mūsų nuodėmingo gyvenimo purvas. Dabar, kai jis išėjo, ši mintis gali atimti žadą: likome be svarbios atramos menkame savo kasdienių aistrų pasaulėlyje."

Jo dainas niūniuosim, dainuosim tol, kol būsime gyvi. Manau, kad tas pačias Jo dainas dainuos ir mūsų vaikai, anūkai.
Tesiilsi ramybėje...