Grįžtame namo, dar pasitikrinu ar viskas sudėta ir jau net ir nebežinau ką veikti. Vaikštau tai pirmyn, tai atgal, vyras bando nukreipti mano mintis kažkur kitur, bet jam nelabai pavyksta. Galiausiai, atsigulu po pietų poguliui ir užmiegu...
Pabudau kai jau buvo pradėję temti. Ir man vis kažko pradeda skaudėti šonus, pilvą pradeda mausti, bet kažkaip tyliu, nieko nesakau, kai jau atėjo maždaug 19val. vakaro, neiškenčiau ir sakau vyrui "Žinai, man skauda, jaučiu kad reikės grįžti atgal" Skambinu gydytojui, sako, ruoškis po truputį ir už valandėlės susitinkam. Nuvykstam, priimamajame mus pasitinka ne itin malonus vyriškis, kuris užpildo visus dokumentus ir pakviečia akušerę. Atėjo begalo maloni moteris. Sako "Sveiki, aš jūsų akušerė Ineta " Nuveda mus i gimdymo palatą. Sulaukiame gydytojo, man liepia atsigulti ir gulėti. Kuo toliau tuo labiau jaučiu kad man skauda, o tie abu į mane net dėmesio nekreipia, vos ne anekdotus sau pasakoja, tik paklausia ar skauda, "Nu skauda" sakau, nu ir atseit gerai ir nieko. Galiausiai ateina toks laikas, kada aš jau kentėti nebegaliu visiškai ir man pakviečia sesutę, kad suleistų i nugarą nuskausminamuosius. Po pusvalandžio mes užmiegame. Pamiegojome su vyru apie 3valandas ir pabudau kažkur 5val. ryto! Pakvietė man gydytoją, akušerę, o aš jau nebegaliu kentėt, Sakau "gydytojau, jei galima sustabdom čia dabar viską ir aš važiuoju namo, atvažiuosiu rytoj, morališkai pasiruošus ir jau žinosiu kaip čia viskas bus." O jis man "Tai kad jau atvažiavai, tai gal jau ir pasilik."
Prieš akis man kabo didelis laikrodis, net pikta darosi kai galiausiai mano akys pradeda sekti sekundinę rodyklę, laikas taip lėtai eina... Jau protarpiais tai matau tai nematau, akyse aptemsta.... man suleidžiami vaistai, kad atsigaučiau, girdžiu kaip kažkas sako " Jei ji atsigaus, tai dar 15minučių ir ji pagimdys" .Po kiek laiko atsiranda lašelis jėgų ir tik girdžiu "STUMK!" Įsikimbu vyrui į ranką ir stengiuosi klausytis akušerės nurodymų ir stumti. Iki to laiko dar tylėjau ir nieko nesakiau, bet kai vyras pasakė "stumk" tada prapliupau " PATYLĖK, MATAI KAD SKAUDA!!!!!!!!!" Jis nesupyko. Ir štai dar pora pastūmimų ir aš girdžiu kaip mano mažoji verkia, vos pamačiau ją negalėjau patikėti, kad ji tokia graži. Ji buvo panaši į savo tėvelį. Vyras apsiverkė, apkabino mus, pabučiavo ir sako "Su gimtadieniu, mamyte!" Ji gimė ankstyvą spalio 3`osios rytą.
Jau praėjo beveik metai, ir už mėnesio mes abi švęsime savo gimtadienius
