Pažink savo protą

Taigi, turime dar vieną linijinio proto savybę - reikalauti iš aplinkinių, kad jie tobulai jam įtiktų! Ši savybė gali pasireikšti įvairiausiose gyvenimo situacijos, pavyzdžiui: šeimoje, kai reikalaujama, kad sutuoktinis atitinkamai elgtųsi...Auklėjant vaikus... ir t.t. Bet ar tai realu? Ar realu, kad aplinkiniai tobulai įtiktų mano protui? Ar realu, kad žmogus visose srityse būtų tobulas... Protas gali susitaikyti su realybe ir nesitaikyti. Jeigu jis nesugeba (paleisti) susitaikyti, tada NEIGIMO BŪSENA tęsiasi...Tai barniai, įrodinėjimai, muštynės, kova, kaprizai, prievarta ir t.t. Kaip minėjome anksčiau, neigimo būsena, išsekina emocijas, psichiką ir veda prie ligų.
Prievartautojas išprievartauja ir pats save, savo organizmą. Nuo intensyvaus neigimo, vidiniai organai kaskart susiveržia ir laikui bėgant ateis pasekmė – ligos. Bet kadangi ne visi tiesiogiai jaučia savo vidinius organus, o žino apie juos tik iš anatomijos vadovėlio, tai ligos ateina netikėtai, nelaukiant jų...
Kita proto savybė tai, gebėjimas paleisti situaciją, susitaikyti su realybe. Tada patologinė neigimo būsena baigiasi ir žmogus pradeda realiai mąstyti, sugrįžta iš nerealių savo proto reikalavimų į realybę.
Blaiviai mąstantis nesunkiai suranda išeitis variantą ir pozityviai be savo organizmo prievartavimo ir aplinkinių prievartavimo, išsprendžia savo problemas, suranda įšeitį...

Pirmiausia noriu paaiškinti, iš kokių dalių susideda proto materija. Kas mėnesinę proto pasidalijimo veiksmą sudaro palūkanos bei grąžinama proto papildų dalis .
Linijinis proto papildų grąžinimo metodas reiškia, jog kiekvienas Jūsų papildymas protui susideda iš fiksuotos (pastovios) proto sankaupų dalies bei priskaičiuotų palūkanų. Šio metodo pagrindinis bruožas yra tai, jog palūkanos yra skaičiuojamos nuo faktiško proto likučio. Todėl kas mėnesį Jūs į galvą sukišite vis mažesnį proto likutį, nes atitinkamai MAŽĖS grąžinama proto dalis.
Kaip Noa pastebėjo, jog kišimas yra linijinis arba anuitetinis.
Sukišant proto papildus į galvą anuitetų metodu (jis dar vadinamas pastoviųjų anuitetų metodu), kas mėnesinė sukiša yra pastovi, vienodo dydžio. Tai reiškia, jog keičiasi tik Jūsų kišamo proto sudėtis : iš pradžių didesnę dalį sudaro palūkanos, vėliau - atvirkščiai, t.y. didesnę proto dalį sudaro grąžinama jojo dalis, bet kišimas per visą proto sugrąžinimo laikotarpį yra vienodo dydžio.

Ačiū už išsamią mano proto analizę kai baigsite, nurodykite sąskaitą kurion galėčiau susimokėti

O atsakymas į mano klausimus kur apie tas "visokias progas tobulėti"?


bet kai pagalvoji, tai kai tą protą kažkam vis gražini, tai pačiam kas mėnėsį mažėja, mažėja... ...ale kai ano mažėja gal ir trūkumo nebejauti ir viskas tvarkoj? Nebūtinai viskas gi pagal vieną tašką, ar ne?

Vandenie, o kada tu su savo protu susipažinai? ir odėl ignoruoji Noa? nematai akių protingų?

Ne "kažkam", o SAU, neigi brangioji, todėl tavo toks NEIGIMAS kalba už tave pačią, kad nepildai savo proto išteklių, o laikui bėgant juk jie senka!!!!!!!!

Jeigu vien tik šiltnamio sąlygomis augintume vaikus, jų laukia degradacija... Patalpink žmogų tik į baltą šviesą ir jis apaks...
Netekusius vaikų tėvus, gyvenimas(Dievas) moko neprisirišti...Nei vienas neišvengsime mirties...Beje yra ir kitas požiūris, kad mirties nėra...
Niekas šioje žemėje nėra mūsų nuosavybė, nei vaikai, sutuoktiniai, nei daiktai, galime netekti visko...(Ne veltui biblijoje sakoma: kas myli savo vaikus, žmoną, vyrą, labiau už Dievą, tas nevertas būti mano mokiniu sako Kristus...)
Būkite tokie tobūli kaip jūsų Dangiškas tėvas sakoma biblijoje...Taigi, vieni palūžta, prisirišimai juos palaužia, kiti tampa kitaip mąstantys, tobūlėja...Kiekvienam savo...
Taigi, turime dar vieną linijinio proto savybę- PRISIRIŠIMAS! Prisirišimai atsiranda dėl kitos proto savybės viską skirstyti į mano ir ne mano...Prisirišama prie gerbuvio, vaikų, draugų darbo, tėvų ir t.t.

Patobūlėjam nepatobūlėdami su Supermama

Nereikia suvokti, kad aš neigiu linijinį protą. Mes gyvename visuomenėje, naudojamės buitine technika, automobiliais, statome namus, ūkininkaujame ir t.t. Linijinis protas yra mūsų maitintojas. Be proto, žmogus yra neįgalus.
Bet linijinis protas gali tapti ne tik naudingu bet ir atvirkščiai... Todėl jis turi atlikti tik savo funkcijas, Viskam yra riba.

Žinoma ir kad atrodytume protingesni, turėtume neliūdėti netekę tų kurių mylime, nes gebėjimas mylėti irgi matyt linijiniam protui priklauso. Kur anksčiau su savo išmintim vaikščiojai?


Biblijoje be kita ko rašoma, kad Jėzus savo draugo Lozoriaus mirtes akivaizdoje pravirko. O pasirodo reikėjo priimti kaip galimybę tobulėti ir nesisavinti, nes čia jei kenčia, lūdi tai automatiškai reiškia, kad savinas.

Beje, Biblijoje "tobūli" tikrai nerašoma...nors gal čia irgi kuriuo kampu pažiūrėsi

Vanduo, kodėl tu manai, kad pas visus mąstymas linijinis ir kad visi nesugeba gyventi be neigimo ar kitų išvardintų dalykų? Bet kurio giliau mąstančio žmogaus protas tikrai nėra linijinis ir sugeba jis pasinaudoti ir protu, ir patirtimi nepriklausomai nuo visuomenėje vyraujančių madų ar populiarių tiesų (kaip, kad tu davei pavyzdžių).

O dėl ligų - ne mąstymas jas lemia, o genetika, paveldimumas, užterštas maistas ir aplinka, biocheminės priežastys, yra juk ir užkrečiamų ligų ir t.t, ir pan., priklauso nuo daugybės faktorių. Tu gali būt ramus, su vidine harmonija viduje, dvasine pusiausvyra ar pan., optimistas, sugebantis džiaugtis gyvenimu, nesinervuojantis, bet tarkim tau ligoninėje sumaišo ir įpila AIDS sergančio žmogaus kraujo ir tu susirgsi nepriklausomai ar tavo mąstymas linijinis ar erdvinis ar kitoks.

Tas bandymas aiškinti, kad jei teisingai mąstysi - tu nesirgsi, irgi parodo BAIMĘ IR NEIGIMĄ - MIRTIES BAIMĘ, LIGŲ BAIMĘ, NEIGIMĄ, KAD MES MIRTINGI.

Meilė tai savybė, konkreti, kokybiška sąmonės būsena ir linijiniam protui ji nepriklauso! Tai reikia skirti. Meilė nežino kas yra prisirišimas. Išties mylintis yra ne kenčiantysis. Meilė, tai tokia savybė, kuri ištirpdo prisirišimų sukeltą skausmą.
Išties mylintis yra laisvas nuo prisirišimų. Meilės būseną reikia sugebėti savyje sužadinti, jos neįmanoma perduoti, padovanoti, nusipirkti, įsigyti skaitant romanus apie meilę, šventas knygas... Meilė už intelekto, už proto ribų, tai transadentalu(už proto ribų).
Meilė yra patikrinama tik konkrečiose gyvenimo, konfliktinėse situacijose, kai kiti žmonės elgiasi ne taip kaip norėtų linijinis protas, kai kiti skaudina linijinį protą, šaiposi, įžeidinėja ir t.t. Meilė viską gali pakelti...Mylinčio neįmanoma įžeisti. Mylintis myli savo priešus - nes jis jų neturi...
Žmogus gali apie save manyti, kad jis turi meilės būseną bet, ji tik visados čia ir dabar. Ir meilė patikrinama tik konfliktinėse situacijose, tada ir sužinosi ar turi meilės būseną...kai kitas žmogus elgsis ne pagal tave...
Taigi turime dar vieną linijinio proto savybę -haliucinuoti, priskirti sau tai, kas jam nepriklauso!
Linijinis protas iš dvasingumo, meilės ir t.t. gali padaryti vertybę, jei tai yra vertinama visuomenėje ir priskirti sau tas savybes, kurios jam nepriklauso. Kam jam to reikia? O gi, kad galėtų susireikšminti, išsiskirti, tapti ypatingu...
Taip daugelis pasiskelbia dvasingais, mylinčiais, turinčius įvairiausių fenomenalių savybių ir gebėjimų, kurių išties neturi...Linijinis protas trokšta tapti vertybę, kad jį visi garbintų, skirtų jam ypatingą dėmesį, pagarbiai su juo skaitytusi ir t.t.
Taip atsiranda įvairiausi ,,dvasingieji''.........Ėriukai vilkų kailyje...ir t.t. Bet pats gyvenimas save apgaudinėjančius, greitai pastato į savo vietą...Gyvenimo neapgausi...

Aš nesakiau, kad nėra kitaip mąstančių! Aišku, kad yra, štai, kad ir tu ir daugelis kitų.
Labai teisingas pastebėjimas, kad ligas sukelia ir kiti faktoriai, sutinku pilnumoje, su tais kur išvardijai.
Bet linijinis protas yra irgi viena iš priežasčių sukeliančių nemažai ligų ir kančių.
Sergant aids, linijinis protas mažai pagelbės kančioje( ypatingai baimėje mirti) nes mirties sąvoka yra tik linijiniame prote.
Bandymas aiškinti kodėl kenčiame ir susergame, neparodo mirties baimės, o parodo nepasitenkinimo gyvenimu priežastį ir mirties baimės priežastį...
Galima būti optimistu, valdyti savo emocijas, džiaugtis gyvenimu ir gyventi su suvokimu, kad mirties nėra...
Taigi turime dar vieną linijinio proto savybę - manymas, kad yra mirtis, mirties baimė!

O koks tikslas gyventi iliuzijose ir neigti akivaizdžius faktus? Argi ne mirties baimė ir pagimdo iliuziją, kad mirties nėra? Argi ne teisingiau būtų neneigti mirties kaip fakto ir jį priimti kaip neišvengiamybę?