Pažink savo protą

Tu prisimeni savo gimimą? O kalbi apie mirtį kaip apie faktą...
Pradžia ir pabaiga tik linijiniame prote, tai jo savybės. Iš kito proto pozicijos, viskas keičiasi ir mes taip pat...

Taigi turime dar vieną linijinio proto savybę - aklai remtis ne savo asmenine patirtimi, ne savo asmeniniais pojūčiais!
Jeigu visi šneka apie Afriką, o tu joje nebūvai, tai tau asmeniškai jos ir nėra...Tu tik gali įsivaizduoti bet, tai bus nereali Afrika...Jeigu visi kalba apie ledus, o tu jų neragavai, tai tau jų ir nėra...Kai paragausi, tada bus.
Ilizija yra įsivaizdavimas ko nėra, nepatyriai pats asmeniškai. Jei įsivaizdavimas atitiks realybę, tai jau bus realybė.

Kad Žemė apvali, irgi nemačiau iš kosmoso - bet juk tai faktas, įrodytas mokslu . Nepatikrinsi visų mokslinių faktų savo patyrimu, bet jei jau tai visuotinai pripažinti, neginčytini ir įrodyti faktai, tai juos neigti gali tik tas žmogus, kuris nėra su jais giliai susipažinęs. Mokslas remiasi daugybės žmonių patyrimu, o neapsiribojama tik savuoju.

Dėl gimimo - aš pati neatsimenu, bet juk atsimena jį tėvai, brolis ir pan.


Papildyta:
Beje, kad mirties nėra, tu to irgi nepatyrei

Žemė apvali tik iš regėjimo pozicijos,iš kitų pojūčių pozicijos ji kitokia...
Jeigu tavo gimimą atsimena tėvai ir brolis, tai jiem ir buvo tavo gimimas, prie ko čia tu asmeniškai?

Papildyta:

Apie ką aš ir kalbu, kam bijoti ko nepatyrei...
Taigi dar viena linijinio proto savybė -bijoti ko nepatyrei.

Pojūčiai - ne mąstymas

Prie to, kad fakto kaip mano gimimo nepaneigsi net jei aš ir jo neatsimenu.

Neatsakei, kodėl manai jog mirties nėra, jei pati ar pats to nepatyrei? Kaip gali teigti, kad mirties nėra, jei savo patyrimu negali tuom remtis?
Papildyta:


Baimė - jausmas, ne proto savybė

Aš remiuosi, tuo, kad pastebėjau, jog viskas keičiasi ir aš pats, todėl sakau, kad viskas keičiasi bet, ne miršta ir negimsta...Nepatyriau pradžios ir pabaigos, jaučiu, kad esu ir keičiuosi...
Labanaktis, jaučiu, kad noriu miego.

Ajo jo, įsimyli, nori būt kartu, bet nebandyk, nes meilė linijinė pasidarys, net ne meilė, nes kaip žinia linijiniam protui ji nepriklauso.

Nors šiaip ir beždžionė tada mąstė linijiniu būdu, nes bučiuodama ežį sakė, kad meilė tai skausmas. Na nieko nuostabaus. Ji gi beždžionė.
Aš beje irgi, nes mano supratimu į ją telpa kur kas daugiau nei euforija. Ir kaip tik ji kaip niekas kitas mus pririša. Beje, tai mano supratimu nėra blogai ir netgi labai žmogiška. Neįsivaizduoju žmogiškos meilės be prisirišimo kažkaip. Gal galėtum iliustruoti pavyzdžiais?


pritariu, maždaug nuo pirmos žinutės turime to akivaizdžius įrodymus


nepatyrei gimimo? O žmonės turime - ateivį Gal apsilankytum šioje temoje?


O kas jei čia Dievas rašo? nei pradžios nei pabaigos...kažkaip atitinka viskas


Tikiuosi ir tau gyvenimas šia prasme padės viską sudėliot į savo vietas


Klausyk, o kaip tas "kitas" protas vadinasi?

Čia aišku pasireiškia dar viena mano linijinio proto sąvybė viską apriboti sąvokomis, ale jei jau yra pavadinimas "linijinis", tai gal apšviesite ir koks tas "kitas" ?


taip, jei neprisimeni kaip gimei tu, negali sakyti, kad tavo vaikas ar juo labiau tavo kaimynės vaikas gimė. ir jei mirė kaimynas dar negali teigti, kad yra būtent taip, nes pats to dar nepatyrei

Klausyk, ką tu čia dirbi? Bandai kokį iš tuščio į kiaurą referatą parašyt bendrom jėgom ar šiaip linksminies ar dar kas?

Čia pasireiškia dar viena mano linijinio proto sąvybė - įtarumas


Tu esi gimus tik tiems kas tavo gimimo faktą atsimena. Aš neatsimenu, vadinas kaip ir neturiu pagrindo tikėti kad gimei


Taigi čia kuo gryniausias prisirišimas. Prie miego. Linijinio proto sąvybė.

o visgi kur atsakymas į klausimą?

Labai teisingas pastebėjimas. Būvimas kartu, (šeima) tai ne būtinai meilė. Kai du žmonės susipažįsta, ir įsimyli, nereiškia, kad meilė tęsis amžinai. Meilė tik visados čia ir dabar. Iš meilės dažnai telieka tik prisirišimas, bendri rūpesčiai, vaikai, bendri interesai, siekiai ir t.t. Meilė pavirsta prisirišimu, o kaip išsiaiškinome anksčiau, prisirišimas priklauso linijiniam protui, tai jo savybė prisirišti. Ne veltui šeimose, kuriose nebėra meilės, prasideda kalbos apie meilę...Ar tu mane dar myli? Tai aišku, kad myliu atsako sutuoktinis...Pradžioje, kadaise, kai jie susipažino, tokių klausimų nebuvo, nes be žodžių buvo viskas aišku...O kai meilės nebėra, tada prasideda tokie klausimai...Mylintį atpažinsi vien tik iš akių...Prisirišusio akys kitokios, jose nėra ugnelės...Mylintis yra kurčias ir aklas. Neretai, draugai juokiasi iš iki ausų įsimylėjusio savo draugo, kai jis iš proto eina dėl savo mylimosios...Ji gali eiti į šoną su visais bet, įsimylėjęs to nematys...Meilė kurčia ir akla. Mylintis nenori nieko girdėti ir matyti, nes protas čia pat, jis gali atimti meilės būseną ir viskas baigsis...Jeigu draugai mylintį įtikins, kad jo mergina kekšė, meilė baigsis ir jis taps tokiu pat protingu kaip ir jo draugai bet, be meilės...Nuo meilės būsenos iki protingumo vienas žingsnis...Todėl meilė gali greitai išgaruoti ir taip pat greitai vėl ateiti...
Viskas priklauso nuo sugebėjimo sužadinti savyje meilės būseną, galima tai valdyti sąmoningai ir galima laukti, laukti, laukti kada tas jausmas kuris buvo kadaise vėl pasikartos...Dėl meilės deficito šeimose neretai pradedama skūstis monotonija, rūtina, nuoboduliu...Proto reikalai išsekina emocijas...Todėl kiekvienas ieško savų būdų kaip jas atgaivinti...Vyrai veža žmonas į keliones, dovanoja dovanas, žmonos daro siurprizus ir t.t. Viskas tik tam,kad sugrįžtų tai kas buvo kadaise...Kai myliesi su emocijomis seksas irgi tampa meile...O be meilės jis tik malonumas, kuris palaipsniui irgi gali išblėsti ir tapti nuobodi pareiga...
Bet yra ir dar kitokia meilė, kai myli visus be pirmenybės atidavimo, prisirišimo...Žiūrėdamas į purviną bomžą, gali jame matyti mažą kūdikėlį, juk jis kadaise buvo mažas lėliukas, kažkas jį laikė ant rankų mylavo, o gyvenimas dabar padarė savo... Tokia meilė yra dvasinė, ji yra duodanti ir nieko neprašanti...
Galima sakyti, kad tai dieviška meilė...Bet linijiniam protui ji nesuvokiama, ji už proto ribų...

Papildyta:


Ar tu razumnas ar ne, į šitą klausimą tegali atsakyti tik gyvenimas ir tik kiekvienam asmeniškai...Todėl klausk pati savęs...

Apie tai tiesą sakant mano poste nėra nė menkiausios užuominos ir požiūrio apie tai taip pat nėra, taip kad čia puikiai atsiskleidžia linijinio proto savybė - matyti tai ko nėra (nors čia gal nebe linijinis ) ir išvedžioti taip kaip patogu

gal galėtumėt detaliau paaiškint kaip sąmoningai sužadinti meilės būseną? Ne įtikinti save, kad myli, bet protu sužadinti tą tikrą meilę, nuo kurios spindi akys?

Tipo jin turi pasakyti apie tave? tai jin gi ir neklausia apie save, jin apie tave klausia Kad paklaustum savo proto ir su mumis pasidalintum ką jis sakė šiuo aktualiuoju klausimu


tamsta kalbi tik apie įsimylėjimo būseną, bet meilė biski daugiau nei tik ji.


čia visa tema už proto ribų


O tau suvokiama? Tu kas toks?

Įtarumas atsiranda dėl atsiradusių prieštaravimų tavo prote! Jeigu pati sau ne prieštarautum, tai tau būtų viskas aišku, o dabar daraisi įtari.

Taigi, dar viena linijinio proto savybė - PRIEŠTARAVIMAI! Bet žmogus susiduręs su prieštaravimais savo galvoje(savo prote), nori juos primęsti kitam...Jei tavo asmeniniame prote atsirado prieštaravimai, tai jie ir yra tavo.
Prieštaravimai dažniausiai atsiranda dėl nesugebėjimo suvokti to kas už linijinio proto logikos ribų. Jeigu pas žmogų tik linijinis mąstymas, tai pasisakymai, posakiai iš kito proto rūšies ir sukels prieštaravimus. Jeigu jis turi ir kitokį mąstymą, tai jam bus viskas aišku ir jokių prieštaravimų nebus.