Ar keisti įvaikinto vaiko vardą

Man spėliot nereikia, mano mergaitei jau 19 ir galiu, kaip su suaugusiu žmogumi pakalbėti, kaip jaučiasi gavus žinių iš bio šeimos. Blogai, žino, kad yra, bet kalbėti apie tai nenori, nori pamiršti, nubraukti ir gyventi naują gyvenimą. Tai ne bėgimas nuo tiesos, tai tiesiog kitas gyvenimo puslapis.
Vardą, mano manymu, galima keisti tik visiškai mažučiam, tokių neturėjau, tai ir svarstyt nebuvo ko, nors tas Klaido trumpinimas (draugų tarpe)- Klaidelė, tai net vidurius suka

as 100procentu pritariu ALFIJAI del bijo tevu tik man nesuprantama kodel kursuose kursu vedejai mokina ir tiesiog persa nuomuone kad bio tevai yra labai isaukstinamo ir nori kad butu rysys tarp vaiko ir bio tevu bet palaukit jeigu tos motinos girtauna valkatauna gymdo vaikus palieka ligoninese kodel mes iavaikintojai turim kalbeti apie juos tik graziai tai kalbekime tiesa kodel kursu vedejai stato i 1 vieta bio tevus o i 2 ivaikintojus?mes tikrai neturim buti dekingi niekam kad bio pagimdo vaikus.

Tiesiog visuomenes nuomone apie degradavusius zmones pakankamai aiski- neigiama. Vaikai tai mato, girdi ir beabejo tapatina.
Neseniai nauja kaimyne paklause kiek musu mazajam broliui laiko. Isgirdus, kad devyni menesiai, prasidejo tirada: ar girdejot, kaip viena k ... tokio pat amziaus vaikiuka paliko. Kokia cia motina, tokias sterializuoti tik. Vaikai stovi salia. Tiesiog per staigiai viskas, kad nutraukt pokalbi ir nuvesti juos i sali. Pipiryte atsauna - mus irgi paliko ir ka? Vat tokiais atvejais supranti, kaip gerai, kad ne zodzio blogo nesu pasakiusi apie bio. Vaikui viskas viduj virte vire. Apsiginti norejosi, nors ne apie jos bio snekama buvo. asociacijas reikiamas padare. O jei as dar buciau tendencingai ir teisingai pasakojusi, kokie tavo bio realybeje yra- kur jai isvis dingti ir prie ko prisiglausti vat tokiomis akimirkomis? O ju bus ne viena...

blogai kalbėti ir neraginu, bet teigiamo vertinimo irgi nebus, ir būti negali. Ateina tas gyvenimo pasirinkimo etapas, gyvenimo būdo pasirinkimo etapas ir tu vis tiek išsakai nuomonę- koks yra geras gyvenimas tavo supratimu- koks ne. Yra visai nebūtina sakyti- o tavo tėvas, o tavo motina. Vaikai patys su amžium supras. Bet jei tu nuolat sakysi, kad jie tik suklydo, kad jie tik vargšai žmonės- klysti žmoniška. Lengviau yra riedėt pakalniui. Jei matai, kad vaiką tokiais pasakymais tik pastumsi žemyn- niekada nesakysi kad tai tik klaida. Būtinai pasakyti, kad gerti, valkatauti, vogti, žudyti yra blogas dalykas. Ir palikti vaikai yra vienetai- didžioji dalis yra atimti valstybės už nusikalstamą nepriežiūrą. Tai yra skirtingi dalykai.

Keičiant vaiko vardą (juk toks temos pavadinimas) aš nejaučiu skirtumo ar vaiko mama mirė ar prasigėrė ir buvo atimtas vaikas dėl paprasčiausios priežasties:

mes imame šiuos vaikus, nes tikime, kad jais mylėdami ir jais rūpindamiesi juos užauginsime dorais žmonėmis; taigi, tikime, kad labai daug priklauso nuo to kokioje aplinkoje vaikas auga; nemanau, kad visi tie smerkiami bio-tėvai jei būtų paimti iš savo bio-šeimos ir augę geroje aplinkoje būtų patapę tuo kuo yra dabar.

arba mūsų vaikai: kas gali pasakyti, kad jei jie būtų likę bio-šeimose /globos namuose, kad tiek jų užaugtų negeriančiais, nevalkataujančiais ir gebančiais rūpintis vaikais.

Alfija, su daug kuo nesutinku ką rašai, bet va šios žinutės man patiko kiekvienas žodis Toks kaip čia aprašytas bendravimas su vaiku nenukreiptas prieš jo bio-tėvus, jis skirtas tam, kad vaikas susivoktų koks gyvenimo būdas yra tinkamas, o koks ne.

Aš pati daug kur su savim nesutinku po 12 metų globos, daug kur žinau, kad visa tai tik pilstymas iš tuščio į kiaura. Kažkada gi buvau taip prieš vardo keitimą, dabar nesu tuo tikra. Atėjus tikroji paauglystė, taip spalvina viską visai kitom spalvom. Ir dėl vardo. Duksis man sako- jei ne tu man būtum vardą išrinkus, tai dabar prašyčiau kad pavadintum mane tu. Ir daug dalykų. O juk kursuose apie tą paauglystę niekas ir nekalba.
Žiogas irgi labai priešinasi vardui. Jau sužinojom, ir kad ne buvus įmotė jį taip pavadino, ir pavardę jau žinom- vis tiek. Tu pavadink. Visai nežinau ką pasakys Zylė, kai paaugs.

Niekada nesakyčiau savo vaikams, kad mano vaikų bio-tėvai tik suklydo ir yra vargšai, nes konkrečiai apie savo vaikų bio-tėvus aš to fakto nežinau. Ir mus kursuose mokė jei sakyti - tai teisybę ir faktus be savo vertinimų, emocijų, ir be prifantazuotų gerų ar blogų dalykų.



O čia prisiminiau vieno psichiatro aprašytą atvejį, kai jis buvo pakviestas atlikti psichiatrinę ekspertizę paaugliui-žudikui iš geros šeimos. Gydytojas atkapstė visą gyvenimą nuo vaikystės. Pasirodo, jo mama turėjo nedidelį psichinį sutrikimą ir jai buvo per sunku rūpintis dviem mažais vaikais. Taigi, nuo pat antrojo vaiko (vėliau tapusio žudiku) gimimo pirmus du metus ji eidama į lauką, parduotuvę ar be kur kitur pasiimdavo su savimi vyresnįjį, o naujagimį palikdavo vieną namie. Rezultatas - visiškas prieraišumo sutrikimas, kurio vienas požymių - visiškas empatijos nebuvimas. Ten labai ilga istorija, kur dalyvauja ir tos mamos šeima ir vyras, nesiruošiu visko pasakoti.

Pats gydytojas gale užduoda klausimą: ar tai ką padarė paauglys - pateisinama jo vaikyste. Atsakymas - ne, savo veiksmus ir jų padarinius jis suvokė, tačiau empatijos jis neturi, už tai ką padarė nesigaili ir, gydytojo nuomone, jis yra ir visą gyvenimą liks pavojingas visuomenei.

Tuo pačiu jis visiškai neabejojo, kad jei gyvenimas būtų pasisukęs kitaip (pvz. būtų atsikėlusi šalia gyventi močiutė ir padėjusi tuos porą metų), tas vaikas nebūtų tapęs žudiku.

O dabar yra taip ir kitaip nebus. O smerkti ar ne - paliekama skaitytojui.