, nors kadangi tai tragedijos dalis 
QUOTE(alfija @ 2013 09 04, 20:08)
Na o jei dėl katarsio, tai jei jį suvokti pagal Aristotelį, o kitaip kažkaip neišeina- tai vaikus augindama niekaip nenoriu to patirti. Nenoriu ir baigta , nors kadangi tai tragedijos dalis
, nors kadangi tai tragedijos dalis Aš džiaugiuosi galimybe dar sykį išgyvent vaikystę. Žiauriai ryškiai. Tiesiog pirmus skyrius praleidau
, interliudijos nepamačiau . Epilogas taip pat negresia . Šiaip tai jau dabar žanrui atitikti tragiškų faktų užtenka...tikiuosi ir užteks toje pražiopsotoje vietoje
QUOTE(Sunute @ 2013 09 04, 21:08)
Vat kuriam temą, ar galima palaikyti emocinį ryšį ir būti nuo to ryšio nepriklausomam, t.y. neįsipareigojusiam ir t.t. su visa priklausomybių gama . Nesiplėskim čia Laukiu nesulaukiu, kada baigsis pas mus virusų kanonas. Pasiaiškinsim. Dar vis turiu vilties - jau emociškai šiek tiek priklausoma
. Nesiplėskim čia Laukiu nesulaukiu, kada baigsis pas mus virusų kanonas. Pasiaiškinsim. Dar vis turiu vilties - jau emociškai šiek tiek priklausoma Žinoma galima palaikyti ryšį, bet būti nepriklausomam. Priklausomas tai yra privalau, privalau paklusti, privalau, privalau- tai nenukirpta bambagyslė.
QUOTE(Sunute @ 2013 09 04, 18:56)
Jūs norėtumėte...o ar norėtų vaikas. Kokią žinią jam siunčia informacija, kad buvo pakeistas vardas Gal kad aš toks, koks buvau jiems nebuvau geras, tai ir mano genetika negera...ar gali vaikas tai pakeisti - nebent apsimetinėjimu ir pozavimu prieš save
Priminti ir nereikės: jei neslėpsite, pats gyvenimas primins tiek, kiek reikia:). Nuolatiniai klausimai apie gyvenimą, aplinką. Mokykloje prasideda temos: į ką aš panašus, kodėl žmonės panašūs. Dar prieš tai "iš kur aš atsiradau" tobulėjanti kasmet. Po to kas yra tikra ir netikra, kodėl, kokio tikrumo aš noriu. Visa tai jau iki devynerių įvyksta. Nu ir nieko - yr aplinkui artimai su mumis bendraujančių su biologiniais vaikais, lygina maniškiai santykį (bent dičkiukas tai tikrai). Man smagu, kad jo išvada - "nu ir kas, kad įvaikintas - jokio skirtumo, kaip atėjai pas tėvus " To siekčiau, jei mūsų šeimoje būtų kitaip atėjusių vaikų.
Suprantu Jūsų norą. Aš taip pat pradžioje panašiai mąsčiau. Vardus buvau sugalvojusi - išsvajotus SAVO vaikams. Realybė yra tokia, kad jie mano tik tiek kiek mano ir niekada nebus tiek pat ir taip pat kaip bio (net jei jų būtų) . Noras geras, kad būtų taip pat, bet nebus.Tiesiog negali būti tai, ko nėra. Viskas, ką galite, tai mylėti tiek pat ir taip pat - iki begalybės ir patirti džiaugsmą iš to. Labai to linkiu.
Priminti ir nereikės: jei neslėpsite, pats gyvenimas primins tiek, kiek reikia:). Nuolatiniai klausimai apie gyvenimą, aplinką. Mokykloje prasideda temos: į ką aš panašus, kodėl žmonės panašūs. Dar prieš tai "iš kur aš atsiradau" tobulėjanti kasmet. Po to kas yra tikra ir netikra, kodėl, kokio tikrumo aš noriu. Visa tai jau iki devynerių įvyksta
. Nu ir nieko - yr aplinkui artimai su mumis bendraujančių su biologiniais vaikais, lygina maniškiai santykį (bent dičkiukas tai tikrai). Man smagu, kad jo išvada - "nu ir kas, kad įvaikintas - jokio skirtumo, kaip atėjai pas tėvus " To siekčiau, jei mūsų šeimoje būtų kitaip atėjusių vaikų.Suprantu Jūsų norą. Aš taip pat pradžioje panašiai mąsčiau. Vardus buvau sugalvojusi - išsvajotus SAVO vaikams. Realybė yra tokia, kad jie mano tik tiek kiek mano ir niekada nebus tiek pat ir taip pat kaip bio (net jei jų būtų) . Noras geras, kad būtų taip pat, bet nebus.Tiesiog negali būti tai, ko nėra. Viskas, ką galite, tai mylėti tiek pat ir taip pat - iki begalybės ir patirti džiaugsmą iš to. Labai to linkiu.
Priklauso nuo vaiko, kokia informacija sius jam vardo pakeitimo faktas...vienam teigiama, kitam neigiama. Sukelti ivairiu minciu gali ir pavardes pakeitimas... Apie savo genetika vienaip ar kitaip vaikas tikrai susimastys.
Gal ir nebus tiek pat mano, kaip biologinis, bet as labai stengsiuos. Manau, labai svarbu nusiteikimas ir isitikinimas. Jei, pvz, gimdant kas sukeistu vaikucius, juk ji myletum kaip sava, bruozu, savybiu savu atrastum, nes galvotum, kad tavo...
Aciu uz grazius linkejimus ! Tikiuos, viskas pavyks ir dziaugsimes prieme toki sprendima!
QUOTE(alfija @ 2013 09 04, 20:13)
Žinoma galima palaikyti ryšį, bet būti nepriklausomam. Priklausomas tai yra privalau, privalau paklusti, privalau, privalau- tai nenukirpta bambagyslė.
kam taip žiauriai? Man užtenka : noriu noriu noriu, ilgiuosi ilgiuosi ilgiuosi...ką, ne priklausomybė?
QUOTE(Sunute @ 2013 09 04, 21:11)
Aš džiaugiuosi galimybe dar sykį išgyvent vaikystę. Žiauriai ryškiai. Tiesiog pirmus skyrius praleidau , interliudijos nepamačiau . Epilogas taip pat negresia . Šiaip tai jau dabar žanrui atitikti tragiškų faktų užtenka...tikiuosi ir užteks toje pražiopsotoje vietoje
, interliudijos nepamačiau . Epilogas taip pat negresia . Šiaip tai jau dabar žanrui atitikti tragiškų faktų užtenka...tikiuosi ir užteks toje pražiopsotoje vietojeo vien empatijos nepakanka- katarsisi būtinas?
QUOTE(alfija @ 2013 09 04, 20:18)
o vien empatijos nepakanka- katarsisi būtinas?
Nebūtinas, bet pasitaiko
QUOTE(Sunute @ 2013 09 04, 21:18)
kam taip žiauriai? Man užtenka : noriu noriu noriu, ilgiuosi ilgiuosi ilgiuosi...ką, ne priklausomybė?
jei šiaip ilgiesi žmogaus- tai ryšys, jei ilgiesi to, kad tas žmogus už tave gyventų- priklausomybė.
Vyresniosios vardas labai jai tiko, tad apie keitimą nebuvo net minčių.
O su mažiuke buvo kitaip. Tikrai nebūčiau jai parinkusi tokio vardo, kažkaip nesinorėjo tuo vardu ją vadinti ir pradžioje vadindavome ją mažybiniais žodeliais. Tačiau kai atėjo laikas rašyti prašymą teismui, nepakilo ranka įrašyti kitą vardą. Tiesiog negalėjau to padaryti...
Kalbėjomės, ieškojome priežasčių dėl ko turėtume pakeisti vardą ir... neradome atsakymo kodėl kitas vardas būtų geresnis vaikui.
Vardas retas, nepopuliarus. Visi kas jį išgirsta dar kartą perklausia. Tačiau varde nėra nieko tokio dėl ko vaikui tektų gėdytis. Nėra nei paimtas iš muilo operos, nei egzotiškas naujadaras kokių dabar pasitaiko, nei šiaip neturi kokios nors nevykusios prasmės.
O su mažiuke buvo kitaip. Tikrai nebūčiau jai parinkusi tokio vardo, kažkaip nesinorėjo tuo vardu ją vadinti ir pradžioje vadindavome ją mažybiniais žodeliais. Tačiau kai atėjo laikas rašyti prašymą teismui, nepakilo ranka įrašyti kitą vardą. Tiesiog negalėjau to padaryti...
Kalbėjomės, ieškojome priežasčių dėl ko turėtume pakeisti vardą ir... neradome atsakymo kodėl kitas vardas būtų geresnis vaikui.
Vardas retas, nepopuliarus. Visi kas jį išgirsta dar kartą perklausia. Tačiau varde nėra nieko tokio dėl ko vaikui tektų gėdytis. Nėra nei paimtas iš muilo operos, nei egzotiškas naujadaras kokių dabar pasitaiko, nei šiaip neturi kokios nors nevykusios prasmės.
Mes irgi nekeitėm, dar ir kursų metu psichologai kažkaip akcentavo,kad vardo keitimas
nerekomenduojamas,nebent tam būtų labai svarių priežasčių.
Radau vieną straipsnį,citata " Psichologai teigia, jog 12 mėnesių amžiaus kūdikiai jau visiškai atpažįsta savo vardus. Rekomenduojama, jog vaikui sulaukus 2 metų amžiaus keičiant vardą būtų gautas jo paties sutikimas. Geriausia vardą pakeisti (jei to būtinai reikia) anksčiau nei vaikui sukaks 2-3 metai, nes tokio amžiaus žmonės jau turi pilnai susiformavusį tapatybės pojūtį ir vardo keitimas gali sukelti neigiamų psichologinių poveikių. " Tik kalba čia eina ne apie įvaikintus,o apie bio vaikus..
nerekomenduojamas,nebent tam būtų labai svarių priežasčių.
Radau vieną straipsnį,citata " Psichologai teigia, jog 12 mėnesių amžiaus kūdikiai jau visiškai atpažįsta savo vardus. Rekomenduojama, jog vaikui sulaukus 2 metų amžiaus keičiant vardą būtų gautas jo paties sutikimas. Geriausia vardą pakeisti (jei to būtinai reikia) anksčiau nei vaikui sukaks 2-3 metai, nes tokio amžiaus žmonės jau turi pilnai susiformavusį tapatybės pojūtį ir vardo keitimas gali sukelti neigiamų psichologinių poveikių. " Tik kalba čia eina ne apie įvaikintus,o apie bio vaikus..
Vis mintimis pasvarstau apie vardo keitimą. Na, nėra man labai svarbu duoti savo vardą. Bet, manau, kad greičiausiai, jei nuspręsim jį keisti, tuomet tikrąjį vardą paliksime kaip antrą vardą. Kad jis nebūtų išmestas kaip nereikalinga praeities šiukšlė. Visgi, tikrai, tai yra dalis vaiko istorijos.
Bet vat dėl visų forumo diskusijų apie vardus. Man dažnai kyla klausimas -kodėl tuomet nekyla klausimų įvaikinant pakeisti pavardę ir tą vaiką padaryt savo šeimos nariu? Juk jo pavardė, kaip ir vardas, yra dalis vaiko
Kodėl nekyla diskusijų, kad nereikia pavardės keist? Nes juk keičiam tais savanaudiškais tikslais - kad pavardė būtų tokia kaip mūsų, kad jis priklausytų mums, taip? 
Bet vat dėl visų forumo diskusijų apie vardus. Man dažnai kyla klausimas -kodėl tuomet nekyla klausimų įvaikinant pakeisti pavardę ir tą vaiką padaryt savo šeimos nariu? Juk jo pavardė, kaip ir vardas, yra dalis vaiko
Kodėl nekyla diskusijų, kad nereikia pavardės keist? Nes juk keičiam tais savanaudiškais tikslais - kad pavardė būtų tokia kaip mūsų, kad jis priklausytų mums, taip?
Mums net minčių nekilo atimti iš vaiko jo tapatybės dalį. Bandau įsivaizduoti: pasiima nežinia kur, nežinia kas ir dar vadina nežinia kokiu vardu. Bent jau tiek jis turi teisę pasilikti sau. Galų gale kažkas jam jį suteikė, tai yra jo ir šventa. Maži vaikai netapatina savęs su pavarde, tai jos keitimas nėra skausmingas. Visgi daugiau galvojau apie vaiką, keisdama pavardę, o ne apie save.
