Niekada nesakyčiau savo vaikams, kad mano vaikų bio-tėvai tik suklydo ir yra vargšai, nes konkrečiai apie savo vaikų bio-tėvus aš to fakto nežinau. Ir mus kursuose mokė jei sakyti - tai teisybę ir faktus be savo vertinimų, emocijų, ir be prifantazuotų gerų ar blogų dalykų.
QUOTE(alfija @ 2013 09 06, 08:33)
Bet jei tu nuolat sakysi, kad jie tik suklydo, kad jie tik vargšai žmonės- klysti žmoniška.
O čia prisiminiau vieno psichiatro aprašytą atvejį, kai jis buvo pakviestas atlikti psichiatrinę ekspertizę paaugliui-žudikui iš geros šeimos. Gydytojas atkapstė visą gyvenimą nuo vaikystės. Pasirodo, jo mama turėjo nedidelį psichinį sutrikimą ir jai buvo per sunku rūpintis dviem mažais vaikais. Taigi, nuo pat antrojo vaiko (vėliau tapusio žudiku) gimimo pirmus du metus ji eidama į lauką, parduotuvę ar be kur kitur pasiimdavo su savimi vyresnįjį, o naujagimį palikdavo vieną namie. Rezultatas - visiškas prieraišumo sutrikimas, kurio vienas požymių - visiškas empatijos nebuvimas. Ten labai ilga istorija, kur dalyvauja ir tos mamos šeima ir vyras, nesiruošiu visko pasakoti.
Pats gydytojas gale užduoda klausimą: ar tai ką padarė paauglys - pateisinama jo vaikyste. Atsakymas - ne, savo veiksmus ir jų padarinius jis suvokė, tačiau empatijos jis neturi, už tai ką padarė nesigaili ir, gydytojo nuomone, jis yra ir visą gyvenimą liks pavojingas visuomenei.
Tuo pačiu jis visiškai neabejojo, kad jei gyvenimas būtų pasisukęs kitaip (pvz. būtų atsikėlusi šalia gyventi močiutė ir padėjusi tuos porą metų), tas vaikas nebūtų tapęs žudiku.
O dabar yra taip ir kitaip nebus. O smerkti ar ne - paliekama skaitytojui.