), tai ji nutarė, kad skatins gimdymą pirmadienį (gegužės14d.) Atėjus tai lauktai dienai, ginekologė nusprendžia dar vieną dieną palūkėt. Taigi laukyoji gegužės 15d. Pusę9 nuleidžiami vandenys. Iškart sms vyrui:"Man jau skatina gimdymą" Jis atrašo:"Gerai zuiki pavalgau lekiu pas tave" Iš pradžių tik lengvi pamaudimai, jokio skausmo, kalbam su vyru kaip čia bus, ar lengvai gimdysiu, ar ilgai užtruks. Po to aišku skaumaai vis didesni. Leido nuskauminamuosius-nieko jie man nepadėjo. Kaklelis atsidarė 6cm ir daugiau nė krust
Tai leido antrą dozę nuskausminamųjų. Jie irgi nepadėjo. Visą tą laiką vyras buvo šalia, tačiau kai pasikeitė pamaina, vietoj mano mėgstamiausios daktarės atėjo vyras-ginekologas (visą tą laiką galvojau neduok Dieve gimdyt prie ginekologo 
). Nuo tada vyras išėjo lauk iš gimdyklos ir nebeparėjo. Taigi skausmai nežmoniški. Tada nieko daugiau negalvojau, kaip kadfaugiau NIEKADA negimdysiu. Apie 17val valandą kaklelis PAGALIAU atsidarė 10cm, tačiau galvutė niekaip neįsistatė
Tada turėjau, liaudiškai tariant-kakot. Kaip tik sarėmis-stenėjimas. Pagaliau 17.20 kelia ant gimdymo stalo. Subėga akušerės, ginekologas, vaikų seselė. Keturi stūmiai ir 17.45 pamatau savo stebuklėlį. Jausmas nenusakomas. Kai vaikutis išlindo, atrodė, kad visi viduriai iškrito 
Iškart jį-berniuką nuprausė, o aš pasukus į galvą tik į težiūrėjau. Verkiau, kokia buvo nepakartojama akimirka. Žiūrėjau į Augustuką ir sakiau-čia mano vaikas, mūsų vaikas. Seslės neleido verkt, kad kraujospūdis nesumažėtų labai, bet tai juk buvo laimės ašaros. Iškart man vaikiuko nedavė. Išnesė į naujagymių palatą, kur jam snargliukus traukė, nes gimdykloj neveikė. Po kiek laiko leidžia ir vyrui įeit. Abu verkėm, beveik nieko nesakom. Tada tyla kalbėjo pati už save. Jis vaikiuką nelabai tematė, tai paskui nuėjęs į palatą pamatė. Kokia buvo nepakartojama akimirka Gaila, kad nebuvo gimdymo metu vyras, bet jis ir nebūtų išbuvęs. Būtų reikėję pagalbos ne man, o jam Kai po to kalbėjom, dalinomės įspūdžiais, tai sakė nuo tada, kai išėjo iš gimdyklos, kalbėjosi su Dievais, meldėsi, kad viskas būtų gerai, o kai išgirdo, kaip vaikas pirmą kartą pravirto, buvo ašarų pakalnės. Ech, kaip smaugu visą tai prisimint 
Dar turiu išlikusias jo sms, kurias rašė, kai grįžo namo po gimdymo
20:39 - "Kaip zuikuciai besijacia? As suneli atnese? Ar pavalgei?'
20:58 - "As tai ka tik pavalgiau guliu lovoj su vivuku ir dziaugiuos kad viskas gerai tau ir Augustukui. Ilsekis valgyk" (viva-mūsų šuniukas)
21:04 - "As myliu jus abu labai kad rasydamas apsiverkiau myliu be galo jus abu buciukas abiem dar nuo manes pabuciuok Augustuka nes man neleido sloguoju"
Vat tokia Augustuko atėjimo į šį pasaulį istorija. Galbūt Jums ji nebus niekuo ypatinga, bet mums tai gražiausios akimirkos. Rytoj Augustui 4mėnesiukai. Atsidžiaugt niekaip negalim, tokį aukselį tūrėdami
