QUOTE(Klepesova @ 2007 09 21, 14:01)
<...>Man pavyzdžiui yra nepriimtina kai yra keli vaikai- jie vienodai rūpinasi tėvais o tėvai palieka visą savo turtą tik vienam vaikui. Keista? ir tiek. Ir tik to vaiko valia ar jis bus sąžiningas ir pasidalins tuo turtu su savo broliais seserimis ar ne.<...>
Na o kaip jūs reaguotumėte jei jums artimas žmogus pasakytų savo paskutinį norą, kad ir pvz: gyvenate susimetę (kas nūdiena populiaru) ir paskutinis noras būtų kad jūs "susiženytumėt" susituoktumėt, apsivestumėt) su bažnyčia ir visu kitu. Kaip jūs reaguotumėt?
Na o kaip jūs reaguotumėte jei jums artimas žmogus pasakytų savo paskutinį norą, kad ir pvz: gyvenate susimetę (kas nūdiena populiaru) ir paskutinis noras būtų kad jūs "susiženytumėt" susituoktumėt, apsivestumėt) su bažnyčia ir visu kitu. Kaip jūs reaguotumėt?
Ar jie vienodai rūpinasi ir ar vienodai nusipelno žino tik tėvai, kurie tą palikimą palieka. Jei man nepaliktų, jausčiausi blogai, nes žinočiau, kad nepateisinau jų lūkesčių ir to turto nenorėčiau nei iš tolo, jis man vistiek primintų, kad tėvai nenorėjo jo man palikti. Todėl nemanau, kad sąžiningumo reikalas pasidalinti su broliais seserimis. Jei nepaliktų mano broliams, nors manyčiau, kad rūpinosi kaip ir aš, turbūt dalinčiausi, nes kaip su jais toliau bendrauti, jei jie dairytųsi į man paliktąjį turtą tarsi turintį priklausyti jiems ir mano užsigrobą.
Jei man išsakytų paskutinį norą "kad susituokčiau" - tuokčiausi, bet jei norėtų, kad būdama santuokoje išsiskirčiau - ne. Nes blogų patarimų ir norų nesijaučiu įpareigota vykdyti.
QUOTE(taiptaip @ 2007 09 21, 15:47)
O jei tai ne paskutinis noras, o aplamai noras, o jo niekas nesiruošia vykdyti, to išdavoje mirštančiojo paskutinis noras , kad visą turtą palikti bet kam , bet ne tam kas nenorėjo vykdyti dar gyvo , bet artimo žmogaus noro, kaip tada?
Noriu pasakyt, kad kartais tėvams kažką palikti, ar kažko nepalikti po mirties norą sukelia, tai kas juos skaudino ar priešingai, esant dar gyviems.Todėl ir susiklosto tokie nesusipratimai, kodėl jam, o ne man?O tai ko gero būna kažkuo grįsta, jie tam galbūt tikrai turi pateisinimą.
Noriu pasakyt, kad kartais tėvams kažką palikti, ar kažko nepalikti po mirties norą sukelia, tai kas juos skaudino ar priešingai, esant dar gyviems.Todėl ir susiklosto tokie nesusipratimai, kodėl jam, o ne man?O tai ko gero būna kažkuo grįsta, jie tam galbūt tikrai turi pateisinimą.
Jei nepaliko vadinasi ir nepriklauso, kad ir koks to būtų pateisinimas. O norėti to kas nepriklauso - godumas. Kodėl jaučiamės turį teisę į tėvų uždirbtą ir sukauptą turtą?
