QUOTE(Ediliuks @ 2007 10 12, 13:45)
Sveikos, mamytės.. aš naujai iškepta mama ir forumo narė!
Man labai aktuali tema.. visas mūsų gimdymas pasisuko netikėtai ir nelauktai..
teko atlikti skubų cezarį.
Kolkas nei iš vieno žmogaus neišgirdau tokio komentaro apie kurį jūs kalbat, bet bėda ta, kad aš pati taip jaučiuosi.. Kokias tris dienas po gimdymo vis verkiau ir niekaip negalėjau patikėti, kad viskas buvo atvirkščiai, nei aš tikėjaus, ruošiaus, įsivaizdavau ir planavau.. Jei ne vyras, turbūt būčiau negyvai save užsigraužus. Jaučiaus kalta prieš savo vaikelį, kad niekuom nepadėjau jai gimti, kad tik atėjus į šį pasaulį ji negalėjo prisiglausti prie mamos krūtinės, o pateko į nepažįstamas daktarų rankas.. Nors pasiėmiau savo kūdikėlį jau po valandos, visvien niekaip neina nustot graužtis..
Be galo norėjau gimdyti.. gal kažkam tai pasirodys keistas noras, bet man tai buvo be galo svarbu.
Po cezario atsistojau tą patį vakarą, nejutau aš ten tų žiaurių "pocezarinių" skausmų apie kuriuos čia rašo, net neėmiau nuskausminamųjų, todėl jaučiaus niekaip neprisidėjus prie savo angelo gimimo.. Tos aštuonios valandos gimdymo, man be galo brangus prisiminimas...
Aišku svarbiausia, kad turiu šalia savęs savo stebuklą.. Bet pas mane situacija atvirkštinė: aš niekaip negalėjau ištarti, kad gimdžiau, o aplinkiniai, mane įtikinėjo, kad padariau viską, ką galėjau...
Sveikos mamytes,
mano vaikiukui savaite, penktadieni mane operavo. Labai tave suprantu, nes tik kaip diena, kai as neverkiu, nes mano atveju man atrodo, kad as galeciau pagimdyti pati, bet gydytoja vis del to ikalbejo daryti cezari, nes vaikutis per didelis, o mano dubuo per siaurs. Pries septynis metus gime dukryte 4200g, 56 cm, tai gimdymo metu uzstrigo pietukai ir teko lauzyti raktikauli
.
Gydytoja pasake, kad tai dazniausia pasikartojantis dalikas ir patare ne traumuoti vaika, o daryti cezari. Vaikiukas gavo 10 balu, bet po keliu dienu pajauciau kazkokia tustuma viduje, dar prisiskaiciau literaturos apie cezarinukus, kad vaikui vis del to geriau kai jis ateina i pasauli naturaliu budu. Paskui visi tie skausmai po operacijos, 2 dienas nezmoniskai skaudejo galva, iki skauda slapintis ir t.t.
o tokiu nuotaiku pradejo vaikui trukti pieno, tada as pasakiau sau stop.
As reikalinga savo dukrytei, viskas gerai, vaikelis sveikas, mano visi randai uzgys.
Ir pieno atsirado ir mergaite pasidare ramesne.
Tad ir tau patarciau atsikratyti liudnu minciu, jau viskas praeityje, dabar esi tik tu ir tavo vaikas, kuriam tu reikalinga.
atrodo yra koks skirtumas. Pritariu tau, kad svarbiausia vaikucio gyvybe, sveikata, bet žmones daznai buna nesupratingi ir klausia labai asmenišku kalusimu.
