Gyvenimas po vyro mirties

#157
QUOTE(ragana66 @ 2010 09 02, 22:26)
Mano zmogus irgi laikesi tvirtai... Jis tikejo, kad vezi iveiks, ir as tuo tikejau... Ejau kryziaus kelius melsdama stebuklo ir iki paskutines dienos jo laukiau... Vilti praradau ketvirtadienio popiete, o penktadienio ryta jis isejo... Ir isejo tikedamas, kad pasveiks. Gal todel as jauciuos rami, kad tikrai padariau viska, kas nuo manes priklause, kad jis pasveiktu. Ir tikrai zinau, kad jam ten geriau ir man visiskai vienodai, kad man sirdis plysta, kad skauda. As istversiu, nes jau ipratau pamirsti save ir gyventi del kitu... Bet skaudziausia yra del vaiku. uz ka??? Kodel??? Ir liudniausia, kad tevelio jie neprisimins, o jis buvo nuostabus...

console.gif Zinokit visi visada turbut sakys, kad gyventi reikia del vaiku. Man taip pat sake ir as nusprendziau, kad zmones neturi ka daugiau pasakyti. Nepykstu ant ju nes ir jiems sunku kazka patarti. Bus visko dabar gyvenime, labiausiai sunku praeiti tos kryziaus kelius ir priteisti sau buta su nepilnameciais vaikais, pensijai surinkti aibe dokumentu. Ir niekas tame nepades, visur viena ir viena. Del vaiku nesijaudink. Jei kalbesi su jais apie teveli, bent vyresnelis neturetu pamirsti. O siaip pas tave dabar toks skausmas ir tau atrodo, kad daugiau laimes siame pasaulyje nera. Is kitos puses kiekvienas is musu turi likima. Tai buvo jo likimas, jei mes zinotumem kas musu laukia ateityje. Viskas bus gerai, patikek, dabar sunku, bus dar sunkiau, bet tu istversi. Mes moteris stiprios. Is visos sirdies linkiu tau stiprybes is pasitikejimo savom jegom 4u.gif 4u.gif 4u.gif
P.S. Paziurejau jau 30-ties likai viena, man buvo 33m. kai tapau nasle, vaikams tik buvo truputi daugiau (11,13). Aisku dukros prisimena teva, bet dabar kai joms jau 21,19 jau savas gyvenimas. Niekad per daznai ir nekalbejom apie ji. Jos zino, kad man tai skausminga tema. Ne del lygos mano MB isejo o taip nusprende pats verysad.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo mamakubu: 04 rugsėjo 2010 - 15:53
#158
QUOTE(mamakubu @ 2010 09 04, 16:46)
console.gif Zinokit visi visada turbut sakys, kad gyventi reikia del vaiku. Man taip pat sake ir as nusprendziau, kad zmones neturi ka daugiau pasakyti. Nepykstu ant ju nes ir jiems sunku kazka patarti. Bus visko dabar gyvenime, labiausiai sunku praeiti tos kryziaus kelius ir priteisti sau buta su nepilnameciais vaikais, pensijai surinkti aibe dokumentu. Ir niekas tame nepades, visur viena ir viena. Del vaiku nesijaudink. Jei kalbesi su jais apie teveli, bent vyresnelis neturetu pamirsti. O siaip pas tave dabar toks skausmas ir tau atrodo, kad daugiau laimes siame pasaulyje nera. Is kitos puses kiekvienas is musu turi likima. Tai buvo jo likimas, jei mes zinotumem kas musu laukia ateityje. Viskas bus gerai, patikek, dabar sunku, bus dar sunkiau, bet tu istversi. Mes moteris stiprios. Is visos sirdies linkiu tau stiprybes is pasitikejimo savom jegom 4u.gif  4u.gif  4u.gif
P.S. Paziurejau jau 30-ties likai viena, man buvo 33m. kai tapau nasle, vaikams tik buvo truputi daugiau (11,13). Aisku dukros prisimena teva, bet dabar kai joms jau 21,19 jau savas gyvenimas. Niekad per daznai ir nekalbejom apie ji. Jos zino, kad man tai skausminga tema. Ne del lygos mano MB isejo o taip nusprende pats verysad.gif



Aciu, mamakubu, uz padrasinima...

Siandien vel buvau pas ji, veziau jo tevus. Ryt jam sueina 31 metai... Pries metus geriausia dovana trisdesimtmecio proga buvo sunelis, o dabar begaliu tik zvakute uzdegti...

Niekaip negaliu vyresneles i kapines nusivezti. Nezinau, kaip vaikui isaiskinti, kad cia ilsisi jos tevelio pelenai. Ji tiki, kad tevelis aukstai danguje, i mus ziuri, mus saugo... Nors ir taip nesupranta. Siandien paklause "mamyte, as niekaip nesuprantu, tai kur tas musu tevelis. O kaip jam nebeskaudes, jis sugris is Dievulio?". Ir ka tokiai mazylei atsakyti? Tik paslapcia nubrauki asara...
Atsakyti
#159
Skaudu kai jauna zmogu pasiglemzia liga. RAGANA66 dabar dar ilgai gyvensit prisiminimais. Laikas eis sio metu letai, ant sirdies bus sunku, lyg akmuo butu. Mane tai tuo laiku darbas isgelbejo, ejau i darba visa diena dirbau, net namo nesinorejo eiti, nes zinojau, kad liksiu viena su savom mintym ir prisiminimais. Vaistu jokiu nenaudojau ( na tiesa sakant buvau truputi lasa kita paemus, reikejo atsipalaiduoti ir issiverkti, bet nepiknaudziavau, tik tiek, kad palengvetu). Nezinau kas sunkiau butu ar likti su mazais vaikais vienai ar su didesniais ar visai vienai. Kiekvienam turbut is savo puses sunku. As asmeniskai tikui, kad mano MB man padeda is dangaus. Aciu jam uz viska, jis buvo nuostabus, jasmingas, stiprus, mylintis ir grazus mano vyras. Aciu dievui, kad suvede mane su jo ir dave kartu pragyventi 14 metu.
Atsakyti
#160
Jau kaip šiandien sielą skauda, tai nežinau... verysad.gif verysad.gif verysad.gif JO bendrakursis ir ilgametis bendradarbis atsiuntė peržiūrėti In memoriam , prašė pataisyti, ką laikysiu reikalinga, ypač iš to laikotarpio, kai nebedirbo kartu. Tai taip norisi parašyti labai nuoširdžiai ir teisingai teisingai. Vartau Jo rankraščius, laikraščiuose ir žurnaluose spausdintus tekstus (1988-1991 m. jų buvo kas savaitę, kartais ir ne po vieną), paskaitų planus. Pavartau ir vėl verkiu. Kol kas tik trečdalį teperžiūrėjau, taip begaliniai skauda. Mes gi buvom ne tik sielos antrininkai. Man tas ir yra sunkiausia, kad darbe negaliu užsimiršti, nes visi darbai buvo bendri, kai reikėdavo, net parašydavom vienas už kitą smile.gif , kadangi tereikėdavo užrašyti, kas buvo ne kartą kalbėta, išdiskutuota. Vienas kitą redaguodavom: jo būdavo pradinės mintys, aš užrašydavau ir išplėtodavau, tada jis taisydavo, o galiausiai aš tvarkydavau paskutinius subtilumus. Svajojom, kad kai bus pensijoj, rašysim bendrus darbus, vienas kitam padėdami. Dabar paimu bet kurią darbui reikalingą knygą - visur paraštėse jo raštas - pabraukimai, pastabos.
Net pati sau stebėjausi, kaip palyginti lengvai išgyvenau tėvelių mirtį. Tik dabar suprantu: dėl to, kad šalia buvo JIS. Labai norėčiau tikėti, kad 3 mėnesiai bus tas laikas, nuo kurio bent labiau nebeskaudės ax.gif
Atsakyti
#161
QUOTE(nutė @ 2010 09 13, 18:34)
Jau kaip šiandien sielą skauda, tai nežinau...  verysad.gif  verysad.gif  verysad.gif  JO bendrakursis ir ilgametis bendradarbis atsiuntė peržiūrėti In memoriam , prašė pataisyti, ką laikysiu reikalinga, ypač iš to laikotarpio, kai nebedirbo kartu. Tai taip norisi parašyti labai nuoširdžiai ir teisingai teisingai. Vartau Jo rankraščius, laikraščiuose ir žurnaluose spausdintus tekstus (1988-1991 m. jų buvo kas savaitę, kartais ir ne po vieną), paskaitų planus. Pavartau ir vėl verkiu. Kol kas tik trečdalį teperžiūrėjau, taip begaliniai skauda. Mes gi buvom ne tik sielos antrininkai. Man tas ir yra sunkiausia, kad darbe negaliu užsimiršti, nes visi darbai buvo bendri, kai reikėdavo, net parašydavom vienas už kitą  smile.gif , kadangi tereikėdavo užrašyti, kas buvo ne kartą kalbėta, išdiskutuota. Vienas kitą redaguodavom: jo būdavo pradinės mintys, aš užrašydavau ir išplėtodavau, tada jis taisydavo, o galiausiai aš tvarkydavau paskutinius subtilumus. Svajojom, kad kai bus pensijoj, rašysim bendrus darbus, vienas kitam padėdami. Dabar paimu bet kurią darbui reikalingą knygą - visur paraštėse jo raštas - pabraukimai, pastabos.
Net pati sau stebėjausi, kaip palyginti lengvai išgyvenau tėvelių mirtį. Tik dabar suprantu: dėl to, kad šalia buvo JIS. Labai norėčiau tikėti, kad 3 mėnesiai bus tas laikas, nuo kurio bent labiau nebeskaudės  ax.gif

Skaudes meloji nutė, dar skaudes. Dieve kaip paskaitau, kaip jums sunku, taip norisi padeti bet nezinau kaip. Tas zmogaus palaikimas nieko vertas, vis tiek lieki viena su savo mintym. Man irgi kai mire mama atrode didesnio skausmo neturesiu, bet kai mire vyras doh.gif tai buvo begalinis skausmas kuris tesesi ir dabar. Dideles stiprybes ir dideles sekmes 4u.gif
Atsakyti
#162
QUOTE(ragana66 @ 2010 09 02, 13:29)
Pradejau ir as skaityti si skyreli. Ieskau paramos, patirties, net nezinau, kaip ivardinti...

Rugpjucio 13 netekau savo zmogaus. Prakeiktas vezys ji pasiglemze, o man paliko tustuma. Visi kala buk stipri, nepaluzk, o man nuo tu zodziu vemti norisi... O baisiausia, kai bando aiskinti, kad as jauna, kad dar gyvenima susitvarkysiu. Ziauru, kai ta sako net anyta. Leistu bent gelems ant kapo nuvysti... Taip, as jauna, man dar 30 nera, bet del to skausmas nei kiek nemazesnis...  O gal kaip tik sunkiau, nes esu laidojus tik mociute, o dabar iskart laidojau vyra, savo 2 vaiku teva. Visalaik rugpjutis buvo laimes menuo, vien gimtadieniai, o dabar taip isejo, kad 13 diena netekau jo, 14 diena prie jo karsto svenciau 6 vestuviu metines, 17 diena dukrytei 3 metukai suejo, o 30 diena sunelis metuku sulauke. Nezinau, kaip jaustis, kai viskas baigesi per 9 menesius nuo diagnozes. Esu pikta, noriu verkti (per laidotuves tikrai mazai verkiau, tvardziausi), bet negaliu del vaiku, jie labai skaumingai reaguoja i mano asaras. Kazkoks kosmaras... Ir kodel alkoholikai, narkomanai gyvena, o zmogus, mylintis seima, turejo ja palikti???... Nera pasaulyje teisybes...

Tikrai labai tave suprantu,nes savo mylimojo netekau pries metus,bet kad butu kiek lengviau.........nezinau ,gal......tik tiek kad blaiviau mastyt pradejau , nes visgi du mazameciai vaikai liko be tevelio,tad zinau ka tu isgyveni ir kaip tikrai nervintu tie zodziai uzuojaujata,ir labai dideles stiprybes,laikykites..... console.gif
Atsakyti
#163
noriu pasidalinti mano mamos patirtimi...Man 24-eri,sunkiausiomis akimirkos galvoju,apie tai,kad tai tik trupiniai palyginus su jos isgyvenimais. Taigi...Jos vyras begrizdamas su draugu i namus, isgirdo moters pagalbos sauksmus,puole su draugu i nama is kurio sklido garsai.tai buvo buitinis vyro ir zmonos kivircas..Grumtynes persikele i kiema..Draugas pamates,kad smurtaujantis vyras turi peili atsitrauke ir ispejo mano mamos vyra,kad sis turi peili..Mamos vyras isplese peili,taciau nepastebejo,kad sis turi dar viena kitoj rankoj.Mano mama buvo 8menesi nescia,kada jai pranese apie nuzudyta vyra..tai gi,jau istorija kraupi,bet pagimdziusi dukrele po 5keriu metu turejo palaidoti ir ja..Mergaitei, buvo diagnozuotas galvos vezys..Po ilgu gydymu ir chemoterapiju, viena diena gydytojas pasikviete ja ir jos jau antraji vyra(mano teti)pokalbiui..Pakeliui buvo vezamas berniukas,kuri buvo galima isgelbet,taciau tam reikejo reanimacijos vietos,mano sesei jau nebuvo galima niekuo padeti..Ji bande tartis su mano teciu,taciau jis atsisake atsakomybes ir pasake,kad ji pati turi priimti sprendima...Taigi,ji pasirase popieriukus ir mergaite perkele i paprasta palata,po keliu dienu ji mire,kiek zinau tas berniukas isgyveno..Tiek as,tiek mano brolis (jis jau buvo 3metuku,kada sesute mire)sia istorija zinojome nuo pat mazens..Dar siandien po 35metu visa musu seima bendrauja su mamos pirmo vyro gimine,ta mergaite mano sirdyje visada liks mano sesute,nors ir ne teko jos pamatyti. Neturiu supratimo is kur pas mama sitiek jegu buvo atsistoti ant koju ir gyventi gyvenima toliau...manau tai buvo likimas..
Atsakyti
#164
verysad.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo zydra30: 15 rugsėjo 2010 - 22:20
#165
QUOTE(vikute_c @ 2010 09 15, 22:58)

Neturiu supratimo is kur pas mama sitiek jegu buvo atsistoti ant koju ir gyventi gyvenima toliau...manau tai buvo likimas..

Kaip zinoma visi zmones turi savaji likima, sio skyrelio moteriskems jis nepalankus, tas likimas. Tekedama uz savo MB net neitarinejau, kad liksiu nasle cray.gif ir dar su nepilnameciais vaikais ant ranku.
Atsakyti
#166
Aš vyro netekau sausį.Kartu gyvenom ir dirbom 23 metus.Dėl įgimtos kraujagyslių patologijos,apie kurią neįtarėm,jį ištiko stiprus insultas darbe ir nepabudęs iš komos po savaitės jis mirė.Gyvenu,dirbu,rūpinuosi vaikais,nes taip reikia.Turbūt apgaudinėju save,bet tos tikrosios netekties,to tikrojo "niekada daugiau" negaliu suvokti. Tai tarsi juoda bedugnė,prie kurios artintis baisu ir pražūti joje dar baisiau...Ir kapuose man jo nėra.
Nebus,mieloji nute,po 3 mėnesių lengviau,tikrai nebus....
Atsakyti
#167
QUOTE(ruduo* @ 2010 09 24, 16:07)
Aš vyro netekau sausį.Kartu gyvenom ir dirbom 23 metus.Dėl įgimtos kraujagyslių patologijos,apie kurią neįtarėm,jį ištiko stiprus insultas darbe ir nepabudęs iš komos po savaitės jis mirė.Gyvenu,dirbu,rūpinuosi vaikais,nes taip reikia.Turbūt apgaudinėju save,bet tos tikrosios netekties,to tikrojo "niekada daugiau" negaliu suvokti. Tai tarsi juoda bedugnė,prie kurios artintis baisu ir pražūti joje dar baisiau...Ir kapuose man jo nėra.
Nebus,mieloji nute,po 3 mėnesių lengviau,tikrai nebus....

console.gif
Atsakyti
#168
Šiandien 2 mėnesiai... Pirmąkart nuvežiau dukrytę ant tėvelio kapo. Labai bijojau, nes taip ir nesugalvojau, kaip išaiškinti trimetei, ką mes čia lankom... Juk tėvelis danguje pas Dievulį, o tai kas šis žemės kauburėlis... Taip ir neatskleidžiau tiesos, nesugalvojau ką pasakyti. Tik gėlytes pamerkėme, žvakutę nuo kiekvieno iš mūsų uždėgeme ir paslapčia nuo vaikų ašarą nubraukiau. Suvokiu, bet netikiu, kad jo nebėra...
Atsakyti