Gyvenimas po vyro mirties

Tiesiog noriu parašyti.....
Aš irgi šeštadienį atšvenčiau gimtadienį, o sekmadienį "geros naujienos" - žuvo draugas KODĖL, UŽ KĄ??????????????? Juk tik 23 metai, visas gyvenimas prieš akis............... nesuprantu ir niekad nesuprasiu kodėl taip yra gyvenime....... KODĖL??????????
Buvo geras, nuoširdus, kompanijos siela žmogutis, ir štai jo nėra, KODĖL toks žiaurus gyvenimas.............
Sunku, ašaros ir begalybė klausimų

Bet gyvenimas tesiasi....................... ir reikia branginti žmogų dabar.....o ne......

Šokoladka, nereikia savęs kankinkti ir klausti KODĖL, nes nėra atsakymo į šį klausimą. Visi esame tik svečiai šioje žemėje, atliekam kažokią misiją, o kai ji baigiasi, išeinam...
Aišku, be galo skaudu išgyventi draugo netektį. Tokiais momentais gyvenimas atrodo neteisingas, žiaurus, bet norisi tikėti, kad viskas turi kažkokią prasmę, kurią nevisada ir neiškart suprantame.
Linkiu tau stiprybės ir Vilties

Sveikos,
noriu ir as pasidalinti savo skausmu.Pries puse metu palaidojau mylima savo vyra, kuri nuzude. Likau viena,tik su atsiminimais...Bandau kurti nauja gyvenima ir...niekaip nesigauna.ATrodo nei vienas vyras daugiau manes nebesupras,nebemyles. Laikas sako gydo zaizdas istikruju tai jas tik pagilina...
Kas vakara prisimenu ta baisia akimirka,kaip viska suzinojau,kaip is ranku krito puodukas kavos,telefonas ir viskas aplinkui,kaip is vakaro kalbejom apie tai kaip kas noretu buti palaidotas...Tuos norus ir ivykdziau..
Pasidalinkite patirtimi po kiek laiko jums pavyko atsitiesti,ar turit nauja zmogu,ar iskarto ji suradot?Kaip jis reagavo i tai ,kad jus nasle?

Užjaučiu nuoširdžiai,liūdna Laikas gydo žaizdas, bet to laiko turi daug nutekėti, mano draugė palaidojus vyra, pradėjo normaliau jaustis gal net tik po penkių metų. Labai sunku, bet laikykis. Sėkmės tau

Uzuojauta,laikykis, netekti artimo didziulis skausmas linkiu tau kuo lengviau viska iskesti. Sorry bet tik tiek galejau parasyti

Mieloji, jei žinočiau ką patart, patarčiau...
aš net paguost, rodos, tinkamai nemoku....
...laikykis kaip nors.... apkabinu..stipriai stipriai....

Užjaučiu. Gyvename žiauriame pasaulyje Galiu palinkėti tik stiprybės, nes jokie žodžiai skausmo nesumažins, gal tik kiek apgludins laikas.

Na nera zodziu ,nei paguodimui ,nei patarimui.Baisus gyvenimas tiesiog.Mano situacija tokia pat kaip ir tavo tik as su dukryte vienos likom.As kaip ir tu viena likau tik niekas iki siol neisaiskino del kokios priezasties zuvo mano brangus mylimas zmogutis. Baisus ir man gyvenimas verkiu vis pagalvojus apie tai, ir laikas man zaizdu visai negydo vis vienisesne jauciuosi ir pasiguosti nera kam nera artimo zmogaus su kuriuo galeciau pasitarti .Na as pesimiste tikriausiai bet galvoju jei jau ateme is musu likimas mylimas antrasias puses tai kazin ar bepasitaikys kada sutikti kita gyvenime antraja puse.Nezinau tik kas belieka gyventi ir tiek egzistuoti ir tiek.Nera nieko amzino Nezinau kaip tau bet man gyvenimas tai didelis s.... LAIKYKIS

Sveikutes,
netycia uztikau si jusu skyreli apie vyro mirti... Pati palaidojau vyra 2002 metais, dukrytei buvo vos vieneri... Jis buvo nuostabus zmogus, labai geras, rupestingas, tvirtas, grazus ir mylejo mane be galo be krasto...
Kai pastojau, labai nuliudau, tai buvo netiketa.. isivaizdavau,kad esu labai jauna (22m) ir dar nieko gyvenime nepasiekusi, todel patyriau lengva soka.Vyras mane ramino ir sake, kad Dievas taip nori,kad turetumem vaikeli, tai taip ir susitaikiau su ta mintim,kad taip reikia. Po poros dieneliu jau jauciausi laiminga ir su dziaugsmu pradejome laukti vaikelio. Kai Ievute gime, tai buvo tokia laime, verkem abu ta maza kudikeli laikydami rankose.
Po poros menesiu mano vyras pasijuto labai blogai, pries tai jis ir negalavo,bet grieztai atsisakydavo eiti pas gydytojus. Na ir kai vos ne kritine riba, ligoninej pranese, kad jam leukemija !!! umine!!!! ir jei isgyvens tai bus stebuklas... na ir prasidejo ilgas vargingas kelias mirties link... Ligonines, asaros, maldos, kysiai pazinciu ieskojimai, chemoterapijos, remisijos nebuvimas.... Sukudau kaip giltine,atrodziau 20 vyresne, pastoviai apsiasarojus, isterike, bet man tai nerupejo.

praejo metai ir jis mire ... po dializiu, nes instai atsisake, po keliu komu, po dirbtinio kvepavimo,nes plauciai patys nebedirbo...atsisake ir viena sirdies pusele, silpnai susitraukinejo...
galiu daug prirasyti..
atsibusdavau ryte, pagalvodavau apie tai kas vyksta ir vel i asaras...
kai jis mire, jau nebeverkiau, nes zinojau,kad jam nebeteks kenteti daugiau to,kas jam buvo skirta. Gal kai kas ir ne taip mane suprato, bet man nerupejo, norejau pati paskui ji iseiti, tik turejau maza kudikeli, kuriam manes reikejo..
Dabar jau jai sesi metukai, ji labai grazi ir protinga mergaite, turim kita teti. Ji dabar zino,kad vienas tetis danguje gyvena, o kitas su mumis zemeje. Nueinam i baznycia, uzdegam zvakute ir paprasom,kad tetis is dangaus mus saugotu Ir Jis saugoja!!! jauciu,kaip Jis mums padeda gyventi.
Mano antrasis vyras toks pats geras kaip ir pirmasis, dabar mes laukiames vaikelio,labai laukiam.

tikrai daug iškentei
Sunku surasti paguodos žodį to nepatyrus...
Gražaus tolimesnio gyvenimo ir ramaus naujo stebuklo laukimo

Kaip baisu...užjaučiu

labai uzjauciu,stiprybes,jau tiek siandien prisiverkiau beskaitydama daug liudnu temu ,liudna ir tai nes siandie suzinojau,kad puseseres vyras guli reanimacijoje ir vilciu pasveikti nera lieka tik persodinti sirdi o tai nelabai realu.matau verkiancia pusesere ir niekuo negaliu padeti,labai tave uzjauciu,labai,labai