Tiek laukimo... skaičiuodavau kiekvieną judesėlį, bet kokį skausmą .Atrodė jau tuoj ir prasidės .Deja, mažylis neskubėjo į šį pasaulį. Jam buvo gera ten kur šilta ,sotu ir ramu. Naktimis negalėdavau užmigt bijojau pražiopsoti .Žiūrėdavau pro langą į skubančias greitukes ir tyliai pamąstydavau, kad viena naktį su viena iš jų skubėsiu i ligoninę .Mažylis nė neketino pasirodyti...teko gultis ir apsišarvuoti kantrybe.
Lapkritis buvo kaip niekad šiltas.....Spoksau pro langą, nelabai ką ir nuveiksi. Atėjus daktarei aptarėme, jei mažylis neduos jokio ženklo iki penktadienio-skatins. Palatos kolegės laukė tas pats. Kaip tyčia vakare miegas visiškai neėmė tai papliurpėm ir sugulėm. Vos tik akis sumerkiau ....kas čia? Keistas jausmas...ir vėl....Visai nenorėdama prižadinau kaimynę .Sako juk tau jau laikas, sąrėmiai prasidėjo.
Štai aš jau gimdykloj .Girdžiu koridoriuje atskubantį vyra ....Dar tik 4 cm, teks lukterėti keletą valandų. Skausmas vis didėja...nežinau ko griebtis. Spaudžiu vyro ranka...kaip gerai, kad jis šalia. Jaučiuosi daug ramiau .Tik skausmas surakinęs burną - jam pasakyt to negaliu.
Praėjus 8 valandom kaklelis sustojo atsidarinėti. Kaip tyčia keičiasi pamaina. Kas nors padėkit, jaučiu kaip kūną plėšia. Koks skausmas. Nebesuvokiu nieko, jaučiu tuoj pratrūksiu rėkti. Įeina kelios gydytojos....gerai, tas bejausmis daktaras jau spėjo man įgrysti. Apžiūrėjo. Vaikas įstrigo, tonai keičiasi. Prasidėjo sąmyšis .Pilna palata daktarų .Kažką man sako, kad operuos, aiškina ką ir kaip darys .Beveik nieko negirdžiu. Sesutė kiša kažkokį popierių pasirašyk .Per visą sumaištį matau tik savojo vyriškio veidą. Stovi kampe ir atrodo toks mažutis, toks bejėgis. Tokį išsigandusį matau pirma kart gyvenime .Nebijok, mums viskas bus gerai.
Skausmas atlėgsta. Eina sau kaip gera. Guliu, lempos spigina i akis. Malonios sesutes vis laksto, kalba su manim. Krečia šaltis, drebu. Jausmas nekoks. Rankos surištos lyg aš kur pabėgsiu. Labai šalta ir noriu miego. Staiga klyksmas štai girdžiu....negaliu patikėt....mano mažylis...šitas mėlynas, rėkiantis asmuo, tas mažas gumulėlis. Pagaliau, pagaliau Tu su mumis. Pabučiuoju i kakta, ašaros rieda upeliais. Pasako, kad nuneš sutvarkyt ir vėl pasimatysime. Girdžiu kaip sesute iš tolimesnio kampo kažką sako. Kas netilpo į dekutį? Kas mano mažyliui? Viena akimirka jau išsigandau. Visos aikčioja . Operavus daktarė sako, kad vaikas sveria 5kg .Turbūt juokaujate? Iš kur nykštukų šeimoje toks vyras? Piktai dėbteliu i viena moterėlę , kuri prieš keletą akimirkų burbėjo jog turėjau mažiau svorio priaugti. Ši, pagavus mano žvilgsnį, nuleidžia akis....
Palatoje jau laukė mano du vyrai. Didžiuojuos jais abiem. Abu buvo tokie stiprus šiandiena .Keista...aš jau mama. Nors negaliu pajudėti stebiu kaip vyras džiaugiasi sūnum. Elgiasi taip lyg visa gyvenimą su kūdikiais praleido. Niekada nepagalvojau, kad galima taip stipriai kažką mylėti. Vien už tai, kad tas asmuo yra mano gyvenime.
Esu be galo dėkinga visam personalui .Nesvarbu, kad buvo ir kitokių akimirkų. Viska pamiršau. Svarbu, kad viskas laiku. Esu dėkinga visiems, ypač savo vyrui, kuris nors ir drebėjo kaip drebulė, bet to neparodė. Dėka jo išlikau tokia rami ir stipri iki galo......
Mūsu mažylis gimė paskutinę lapkičio dieną. Svėrė 4,910 g ir 57cm ūgio.Stiprus kaip tėtis.
Būti tėvais - pats nuostabiausias jausmas pasaulyje. Matyti kaip auga ir stiprėja mažylis. Kaip pirmą kart nusišypso, balsu nusijuokia. Bando žingsniuoti miniatiūrinėmis kojytėmis . Kai tiesia rankas į viršų, kad priglausčiau. Kai pašaukė MAMA širdį suspaudė. Kaip gera, sūnyti, kad tu esi....
