QUOTE(Moonte @ 2007 10 31, 22:15)
Įspėjimas dėl kitų Dievu garbinimo. Kiek dabar daug sektų, kurios kvaršina žmogui galvas, jų tikslas pinigai, o ne Dievas. Sektos ne nuo žodžio pasekėjai, o neigiama to žodžio prasmė.
Aš irgi ilgą laiką maniau, kad tie žodžiai yra apie sektas (kitatikius tarkim), bet va prieš savaitę, grįžus iš rekolekcijų man tie žodžiai kitoj šviesoj iškilo, nepažodinėj, aš suvokiau, kad neturėti kito Dievo, nesukurti kito Dievo, reiškia, neišsižadėti tikro Dievo - meilės. Nesukurti "aukšetsnių" vertybių : aukos, atsižadėjimo, ir t.t. ir pan. Nemylėti nieko kito labiau už Dievą, man regis, vėlgi reiškia tik per meilę Dievui visų pirma mylėti save ir savo artimą. Tą mintį many iššaukė vienos moters frazė, girdėta šimtus kartų iki tol "mylėjau vyrą labiau negu Dievą, va jo ir netekau", va, galvoju, ji mylėjo vyrą labiau negų Dievą, kaip čia pasakyti, mylėjo jį visų pirma kaip žmogų vyrą, o ne kaip Dievo kūrinį, o antra, prisirišusi buvo savo santykiu prie jo, jos saitas, ją kuriantis santykis buvo žemiškas ir laikinas - žmogus, jam išėjus, jos (moters) kažkuria prasme neliko, nes tik per meilę mes esam, per santykį. Dievas šia prasme man pasirodė gelbstintis tarsi santykis, jei "turi" jį - myli, esi amžinas, per jį. Niekam iš žmonių išėjus, neliksi vienas, nebūsi vienišas, nes visad bus kažkas amžinas, kas tave myli...Ir...ką gali mylėti tu. Va tada prisiminiau frazę "mylėk kitą, kaip save patį", ir aš visą laiką sakiau, kad aš kitus myliu, o savęs tai nelabai, nes nu...kaip čia, egoistiška ir pan...O dabar galvoju, kad absurdas yra sakyti,kad myli kitą, bet savęs - ne. Juk tikra meilė, tai besąlygiška meilė, ir jei nemyli savęs (nepriimi, besąlygiškai, tokiu, koks esi, visoks, einantis, griūnantis, besikeliantis ir t.,t.), tai kito mylėti NEGALI, nes meilė - tai vėl gi tas pats bęsalygiškas priėmimas, kaip gi gali priimti kitą, jei nepriimi savęs, jei nepriimi savęs visų pirma, tai
nepripažįsti, nepažįsti besąlyginės meilės. O jei nepriimi savęs, tai nepriimi ir Dievo, kurio "vaikas" esi, nemyli Dievo. Sesuo rekolekcijose pasakė, kad ji išdrįso pasakyti Dievui "aš tave myliu", va vis mintiju tą mintį, ką tai reiškia, kur veda...kodėl taip savrbu tai pasakyti, jausti.
Ir egoizmas ir altruizmas nėra ta meilė, kuri nuo Dievo, nes egoizmas rūpinasi savo reikmėm, ir vis tenkina naujai sau iškeltas sąlygas, altruizmas gi rūpinimasis kito reikmėm, ir nuo to rūpinimosi gaunamas pasitenkinimas, taigi tik dar viena egoizmo forma, malonu padėti kitam,
malonu man, tai rūpinimasis savo malonumu visu pirma tik kita forma - altruistine, Ar jūs kada bandėt tokaim "altruistui " padėti? Aš bandžaiu, nieko jis nepriima, jsi priimti nemoka, jis negali atiduoti savojo gi malonumą teikinačio būdo, jis sako, man bus sunku, kai tu ką nors man darysi (tarkim kojas plausi....), , jam gaila atiduoti savo pasitenkinimo formą, šaltinį, jam gaila pasidalinti - ATIDUOTI. Va toks absurdas, davėjas duoti ir nemoka... Jis nemoka prašyti, nes jam sunku - nemalonu....sako ,nenoriu kito apkrauti, jau geriau aš duosiu, bet va ir sustoju prie to to "aš"... tai tik pasirinkimas to, kas man geriau, tik tiek, gal kokie trupiniai ir kitam nubyra...Va toks per daug dažnai mano sutinkamas "altruizmas"... Labai dažnas altruizmo palydovas yra noras pasitenkinti nuo davimo, va jei išmokti duoti negalvojant, kad duodi, to, kaip davimo nė netraktuojant. Va dabar prisiminiau Dalai Lamos žodžius: į dangų pateks tie, kas turi visą krepšelį akmenukų, kurių kiekvienas reiškia padarytą gerą darbą, o geras darbas yra tas, kruis daromas negalvojant, kad tai geras darbas...(tuomet galvojau, kad absurdas kažkoks..., o dabar svarstau, kokia gili tiesa...))
Papildyta:
QUOTE(Luknė @ 2007 12 08, 12:55)
Taigi kai aš vietoj to, kad pati suvalgyčiau
apelsiną atiduodu jį kad ir savo vyrui, neužsimindama, kad apelsinas vienintelis ir man džiugu, kad jis skaniai valgo, nes jam reikia vitaminų, šiuo metu sunkiai mokosi - tai laikau artimo meile. Ne savęs skriaudimu, nes kas iš tiesų myli sulaukia meilės atgal,
man irgi kažkas atiduos savo apelsiną, kai man jo labai reikės ir irgi neužsimins aplinkybių, kad nesijausčiau skolinga. Dovanoti ir džiaugtis - štai artimo meilė, kuriai nereikia jokio išplėtimo, dovanojimo džiaugsmas daug didesnis nei sau pačiam susikurtų dalykų nauda ar malonumas juos vartoti.
Aš nesutikčiau su jumis...
O gal jūsų vyras tų apelsinų ir nemėgsta visai...kaip tame filmuke vaikiškam, "gal tau šienelio, gal tau dainelę", o geriausia tam kitam, kad ramybėj jį paliktų.
Atidavimas tikras, manau yra tas, kuris nė nepagalvoja, kada kas ir ar šis viso ką nors atiduos...
Jei duodama save "nurašant" tai auka blogaja to žodžio prasme, tai prisirišima,s užsikorimas kitam kitam ant kaklo, laukiant atsakomojo jausmo, ryšis slegiantsi, įpareigojantsi ir pan...Nežinau, man tai aukščiausia egoizmo forma, ir...tikrai puikybė: va, kaip aš moku duoti...iš tikrųjų imantis, malonumą nuo savęs, grožėjimasi savo "atsidavimu, "altruizmu" ir pan. gal man sunku surasti tinakmsu žodžius.
Jums netaikau, tieisog jūsų mintys užvedė ant temos
Neapsakomas grožis!
Ant jaunų žaliųjų lapų
Srūva saulės šviesa
Bašio Macuo
Staiga, kaip tada, apie žuvis kalbant, aš sakau bla bla bla , tu sakai-pažįstu 
