Dievas jūsų gyvenime- 2

#229
QUOTE(skemi @ 2007 12 12, 12:54)
Tik isduok paslapti kaip pastoviai taip daryti, ta prasme taip galvoti, nes kiek stengciuosi vis save pagaunu galvojant, kad va kokia as saunuole gera darba padariau, o kaip padaryti taip, kad daryciau darba ir galvociau tik apie tai kad ji man malonu daryti. Nu gal supratai ko noriu paklausti? 4u.gif


Ir kas čia blogo, jei pasidžiaugi savimi? Džiaukis į valias, tik nesipūsk, štai kur menas. Iš pradžių džiaugsiesi rezultatais, po to išmoksi džiaugtis pačiu procesu. 4u.gif
Atsakyti
#230
Kol dar buvau maza( nu nelabai maza-paaugle), tai mums baba liepdavo eiti i baznycia jei noredavom eiti i sokius. Tai mano supratimas apie ta tikejima patikekit buvo lygus nuliui. Kaip jau " paaugau", tai kazkur viduje atsirado noras tai pazinti, bet as niekada nesutikdavau su tuo, kad Dievas yra senukas, kuris viska mato ir girdi. Man labai reikejo tu knygu, kurias perskaiciau apie pasamone ir Jusu pasisakymu, kad pradetu viskas aisketi. Man labai patinka viena perskaityta mintis, kad nesvarbu koki tikejima tu ispazysti, tu vistiek gali buti laimingas svarbu tik myleti ir daryti tik gerus darbus. Gal per daug cia viska sumaliau, bet tebunie taip.

Nuo to netikejimo iki dabar kol pradejo protas svieseti jau beveik praejo 15metu, bet matyt to reikejo. Is pradziu grauziau save, kodel negalejau to is kart daryti, bet ta mintis, kad as nueisiu i baznycia ir kazkam pasimelsiu ir man nuo to palengves kazkaip netilpo mintyse. Dauguma taip darydavo ir dabar taip daro, man netilpdavo galvoje, kad gali melstis "zmogui", taip as seniau isivaizduodavau, bet dabar labai dziaugiuosi tuo praregejimu, bet zinau, kad dar daug teks ismokti.

Nu cia ir prirasiau, bet gal suprasit 4u.gif
Atsakyti
#231
QUOTE
Kol dar buvau maza( nu nelabai maza-paaugle), tai mums baba liepdavo eiti i baznycia jei noredavom eiti i sokius

Visos babos tą liepdavo smile.gif Ačiū, kad apšvietei protą biggrin.gif Aš vis galvoju, kodėl nevaikštau į bažnyčią g.gif Taigi, kai į šokius nemėgau vaikščioti ir į bažnyčią retai nusiųsdavo doh.gif Nepripratino doh.gif
Atsakyti
#232
Vakar baigiau skaityti knygą "Dešimt vidinės ramybės ir sėkmės paslapčių". Nuo septinto skyriaus ten išvis pasaka prasideda wub.gif Daug ką man priminė, ką buvau nustūmus į šalį, labai gerą jausmą suteikia tokios knygos... smile.gif

Ten buvo ir tokios mintys..

Kartą žurnalistas iš vakarų paklausė Satja Sai Baba "Ar Jūs esate Dievas?" Jis be jokios dvejonės atsakė: "Taip". Visi aplinkui buvo priblokšti tokio atsakymo. Po trumpos pauzės jis paaiškino: "Ir jūs taip pat. Vienintelis skirtumas yra tas, kad aš tai žinau, o jūs tuo abejojate".

TU ESI DIEVAS. Dievas ne todėl, kad esi aukščiau ir geresnis už kitus, bet dėl to, kad esi amžinai sujungtas su savo ištakomis, amžinąja meilės galia, kuri niekada nepaliks tavęs ir niekada neišseks. Gali pasitikėti savo šaltiniu kiekvieną kartą primindamas sau, kad nuolatos egzistuoji Jame.

Esi mylimas. Stebuklas. Amžino tobulumo dalis. Dieviškojo proto dalis, kuri palaiko viską ir visus šioje planetoje. wub.gif
Atsakyti
#233
QUOTE
Mano vyro teta labai gerietė. Ji rūpinasi neįgaliais, atiduoda jiems paklodes ir uogienes ir...nuolat serga. O juk neturėtų toks doras žmogus sirgti.

o kas jums sakė, kad gerietės ir dori neserga?
QUOTE
Kartą žurnalistas iš vakarų paklausė Satja Sai Baba "Ar Jūs esate Dievas?" Jis be jokios dvejonės atsakė: "Taip". Visi aplinkui buvo priblokšti tokio atsakymo. Po trumpos pauzės jis paaiškino: "Ir jūs taip pat. Vienintelis skirtumas yra tas, kad aš tai žinau, o jūs tuo abejojate".

Gerai pasakyta, su užmoju.
Atsakyti
#234
QUOTE(Lane @ 2007 12 12, 19:56)
Kartą žurnalistas iš vakarų paklausė Satja Sai Baba "Ar Jūs esate Dievas?" Jis be jokios dvejonės atsakė: "Taip". Visi aplinkui buvo priblokšti tokio atsakymo. Po trumpos pauzės jis paaiškino: "Ir jūs taip pat. Vienintelis skirtumas yra tas, kad aš tai žinau, o jūs tuo abejojate".

TU ESI DIEVAS. Dievas ne todėl, kad esi aukščiau ir geresnis už kitus, bet dėl to, kad esi amžinai sujungtas su savo ištakomis, amžinąja meilės galia, kuri niekada nepaliks tavęs ir niekada neišseks. Gali pasitikėti savo šaltiniu kiekvieną kartą primindamas sau, kad nuolatos egzistuoji Jame.

Esi mylimas. Stebuklas. Amžino tobulumo dalis. Dieviškojo proto dalis, kuri palaiko viską ir visus šioje planetoje. wub.gif


Štai nuo tokių minčių siela dainuoja. thumbup.gif
Ir kaip čia nepamiršti, kad esi stebuklas, o ne nuodėmingas nesusipratėlis?... mirksiukas.gif
Atsakyti
#235
Esu toks, koks esu, to pakanka.
Sėdžiu sau patenkintas ir nesvarbu, kad niekas pasaulyje manęs nežino,
Jei visi mane žino, man taip pat nesvarbu, ir aš sėdžiu patenkintas.

Mane žino vienas didelis pasaulis, kur kas didesnis nei visi kiti, tai aš pats.
Ir nesvarbu, ar rasiu save šiandien, ar po dešimties tūkstančių ar milijonų metų,
Galiu džiaugsmingai tai priimti dabar, ar lygiai taip pat džiaugsmingai
Galiu laukti.

Waltas Whitmanas ,,Žolės lapai"
Atsakyti
#236
QUOTE(norako @ 2007 12 12, 12:42)
<...>Ar jūs kada bandėt tokaim "altruistui " padėti? Aš bandžaiu, nieko jis nepriima, jsi priimti nemoka, jis negali atiduoti savojo gi malonumą teikinačio būdo, jis sako, man bus sunku, kai tu ką nors man darysi (tarkim kojas plausi....), , jam gaila atiduoti savo pasitenkinimo formą, šaltinį, jam gaila pasidalinti - ATIDUOTI. Va toks absurdas, davėjas duoti ir nemoka... <...>

Aš nesutikčiau su jumis...
O gal jūsų vyras tų apelsinų ir nemėgsta visai...kaip tame filmuke vaikiškam, "gal tau šienelio, gal tau dainelę", o geriausia tam kitam, kad ramybėj jį paliktų.
Atidavimas tikras, manau yra tas, kuris nė nepagalvoja, kada kas ir ar šis viso ką nors atiduos...
Jei duodama save "nurašant" tai auka blogaja to žodžio prasme, tai prisirišima,s užsikorimas kitam kitam ant kaklo, laukiant atsakomojo jausmo, ryšis slegiantsi, įpareigojantsi ir pan...Nežinau, man tai aukščiausia egoizmo forma, ir...tikrai puikybė: va, kaip aš moku duoti...iš tikrųjų imantis, malonumą nuo savęs, grožėjimasi savo "atsidavimu, "altruizmu" ir pan. gal man sunku surasti tinakmsu žodžius.
Jums netaikau, tieisog jūsų mintys užvedė ant temos  4u.gif

Aš mėgstu "plauti kojas" ir man lengviau jas plauti nei duotis plaunamai. Bet dabar vis dažniau man kojas plauna ir vis dažniau turiu prašyti, vis dažniau patyliu arba net atsisakau, kai prašoma mano pagalbos, nes visų darbų juk nenudirbsi.
Žinau, kodėl man pačiai padaryti už save ir net už kitus yra lengviau, nei prašyti kitų. Kai padarau pati, žinau, kad tai bus taip, kaip įsivaizduoju ir kaip mano nuomone yra geriausia. Taip dažnai tenka išgirsti atsisakymą padėti ir patirti tokią pagalbą, kai reikia arba perdaryti, arba tik džiaugtis, kad išvis kažkas buvo daroma, kad mokiausi mokiausi ir išmokau daugiausia pasitikėti daugiausia savim ir nesiimti darbų, kur reikalinga pagalba. Suprantu, kaip gerai yra mokėti organizuoti darbą ir kad tai geriau, nei pačiam nudirbti (daugiau galima padaryti ir protingiau sumąstyti, nes daug galvų tai vis ne viena), mokausi to meno ir kažkada galbūt mokėsiu.

Mano pasisakymo žodžius interpretavo kiekvienas kitaip ir kaip suprantu niekas taip, kaip norėjau pasakyti. Bet jei priveda prie kokių nors gerų minčių tai puiku 4u.gif
Atsakyti
#237
QUOTE(Luknė @ 2007 12 12, 22:07)
Aš mėgstu "plauti kojas" ir man lengviau jas plauti nei duotis plaunamai. Bet dabar vis dažniau man kojas plauna ir vis dažniau turiu prašyti, vis dažniau patyliu arba net atsisakau, kai prašoma mano pagalbos, nes visų darbų juk nenudirbsi.
Žinau, kodėl man pačiai padaryti už save ir net už kitus yra lengviau, nei prašyti kitų. Kai padarau pati, žinau, kad tai bus taip, kaip įsivaizduoju ir kaip mano nuomone yra geriausia. Taip dažnai tenka išgirsti atsisakymą padėti ir patirti tokią pagalbą, kai reikia arba perdaryti, arba tik džiaugtis, kad išvis kažkas buvo daroma, kad mokiausi mokiausi ir išmokau daugiausia pasitikėti daugiausia savim ir nesiimti darbų, kur reikalinga pagalba. Suprantu, kaip gerai yra mokėti organizuoti darbą ir kad tai geriau, nei pačiam nudirbti (daugiau galima padaryti ir protingiau sumąstyti, nes daug galvų tai vis ne viena), mokausi to meno ir kažkada galbūt mokėsiu.




As esu lygiai tokia pat. Man kartais net baisu darosi verysad.gif
Atsakyti
#238
QUOTE(Luknė @ 2007 12 08, 12:55)
Mylėk artimą kaip pats save. Tai įvykdyti iki galo ir visuomet yra taip pakankamai sunku, kad nereikia šios sąvokos išplėtinėt. Nepadaryti, napasakyti ir nepagalvoti nieko, ko patsa nenorėtum patirti ir nuolatos kitiems daryti tai ko trokšti sulaukti ar tai tau jau pavyksta? Ką čia reikia išplėsti? Ko šiame pamokyme apie artimo meilę nėra? Norint mylėti artimą nebūtina pirma visą norimą gėrį susikurti sau, bet jei žinai ko norėtum ir kas yra gėris, kas būtų meilė tau padovanoti kitiems. tai laikau artimo meile. Ne savęs skriaudimu, nes kas iš tiesų myli sulaukia meilės atgal, man irgi kažkas atiduos savo apelsiną, kai man jo labai reikės ir irgi neužsimins aplinkybių, kad nesijausčiau skolinga.

QUOTE(norako @ 2007 12 12, 11:42)
Va tada prisiminiau frazę "mylėk kitą, kaip save patį", ir aš visą laiką sakiau, kad aš kitus myliu, o savęs tai nelabai, nes nu...kaip čia, egoistiška ir pan...O dabar galvoju, kad absurdas yra sakyti,kad myli kitą, bet savęs - ne. Juk tikra meilė, tai besąlygiška meilė, ir jei nemyli savęs (nepriimi, besąlygiškai, tokiu, koks esi, visoks, einantis, griūnantis, besikeliantis ir t.,t.), tai kito mylėti NEGALI, nes meilė - tai vėl gi tas pats bęsalygiškas priėmimas, kaip gi gali priimti kitą, jei nepriimi savęs, jei nepriimi savęs visų pirma, tai nepripažįsti, nepažįsti besąlyginės meilės.  O jei nepriimi savęs, tai nepriimi ir Dievo, kurio "vaikas" esi, nemyli Dievo.
O gal jūsų vyras tų apelsinų ir nemėgsta visai...kaip tame filmuke vaikiškam, "gal tau šienelio, gal tau dainelę", o geriausia tam kitam, kad ramybėj jį paliktų.
Atidavimas tikras, manau yra tas, kuris nė nepagalvoja, kada kas ir ar šis viso ką nors atiduos...
Jei duodama save "nurašant" tai auka blogaja to žodžio prasme, tai prisirišima,s užsikorimas kitam kitam ant kaklo, laukiant atsakomojo jausmo, ryšis slegiantsi, įpareigojantsi ir pan...

Man pasirodė, kad nedėmesingai perskaitei Luknės mintis - vyras skaniai suvalgė apelsiną, ji, matyt žinojo, ką jis mėgsta biggrin.gif (taigi, čia nebuvo,"gal tau šienelio"), ir tas apelsinas buvo tik susivaldymo, atsižadėjimo simbolis, kurio ji irgi žino sulauksianti iš kažko, kai tai bus jai reikalinga, nepriklausomai nuo jos elgesio (negali būti prisirišimo, prie nežinia ko (kažko)) . Labai pritariu Luknės mintims, kad norint kažką gero padaryti kitam, nebūtina pirma viską "išragauti" pačiam, pakanka žinoti, kas kitam yra gera.
Meilė neturėtų būti vien gėrėjimasis savimi ar kitu. Manau, kad vien besąlygiška meilė niekur neveda - meilė turėtų būti ir reikli, ugdanti, kurianti.
Atsakyti
#239
Meilė ir nėra gėrėjimasis. O tarp besalygiškos meilės ir dieviškos yra lygybės ženklas. Besalygiška meilė kaip dieviška vienintelė kurianti ir ugdanti, bet ne rimbo ir saldainio principu, o giliu esmės suvokimu. Tuomet reiklumas netenka prasmės.
Atsakyti
#240
Geriausias besalygines meiles pavizdys yra kudikiai.Idomu kaip labai jie suvokia , jog myli.Jie tiesiog MYLI.Suvokti tai intelekto, o ne meiles reikalas
Atsakyti