Kulinariniai anekdotai

Va,va - pralinksmino kaip reikiant,super...

dar bishkiuka vaikystes atsiminiau.
gal kokioj 5 klasej buvau
Namie buvau viena ir nusprendziau issikept blynu Na ir kas kad niekad nekepus - kuk 100 sykiu macius kaip kepti
Plaku kiausinius, maishau su miltais ir pienu, pilu tos mases i keptuve ir kepu..... keistai kazkaip - nelabai panashu i tuos 100 kartu matytus ir valgytus blynus krapstau mase is keptuves, -neiskepus kazkokia ale uz tai kaip puikiai lipdosi ir formuojasi I galva shauna puiki mintis - ishsikepsiu bandele minkau nedakepusiu blynu teshla vis pavoliadama i miltus ir formuoju tobula bandele orkaites neteke vienai ijunginet, tai nerizikuoju- kepu bandele ant tos pacios petelnes skrunda tolygiai, graziai.... gal jau? karsta.... o jau kieta kokia bandau atsikast-be shansu! bandau perpjaut - ne.... Perlauzti... nepavyksta.....
Pamenu atsidariau langa ir bandziau "nudauzti " kazkuri kiemo bernuioka (nepataikiau)
Veliau issiaiskinau, kad krakmolas tiesiog nerealiai panashus i miltus

o ta su cukraus vata istorija tai isvis....

pas mus baklazanai kartus, taigi tenka mirkyti suriame vandenyje. O to is pradziu nezinojau... keliavo i siuksliu deze visa keptuve troskintu baklazanu, nes vien tik nuo paragavimo sutrauke visa gomuri. o gailiausia buvo kad ten tiek spirguciu ir grietines buvau prikrovusi

Prisijuokiau

Iš mano prisiminimų: vaikystėj su drauge nusprendėm išsikepti blynų. Ji sako savo receptą ir nepamini miltų. Sakau: "o tai ką, jūs miltų nededat?" "nu ne, tikrai nededam" (ji už mane vyresnė, tipo, neaiškink man . Aišku, ar sakau, kad miltų reikia, bet ji užsispyrusi. Nu ne, tai ne Nueinu į tuliką ar kur, grįžtu - žiūriu miltus tik beria vogčiom. Sakau, tai ko tų miltų - "ai, pagal jūsų receptą sugalvojau pabandyti"
Būsimos studentės. Stojamieji. Gyvenam bendrabutyje, žinoma, indų neturim (nes dar tik stojamieji). Valgyti valgyklose brangu. Draugė turi spiralę vandeniui virti. Arbatą verdamės stiklainyje. Po to ir kiaušus verdame stiklainyje. Galų gale išmokom stiklainyje virti makaronus Kiek pamenu, spiralė žiauriai tais makaronais aplipdavo, bet tai būdavao skaniausias mūsų maistas Dar pridėdavom be proto sviesto ir pipirų - nu skanu žiauriai Po kurio laiko draugė pas mane atvažiavo, jau namų sąlygom nusprendėm tų makaronų išsivirti (normaliam puode). Pridėjom, kaip priklauso daug sviesto ir daug pipirų. Nu ir ką - visai buvo neskanu Pasirodo, skonio sėkmė - slovikėlyje

Dar su puske buvom nusprendusios vaikystėje išsivirti "karališkos kavos" (kava buvo vienas didesnių deficitų tais laikais). Žinojom, kad reikia išplakti kiaušinį su cukrumi ir dėti ant išvirtos kavos. Girdėjom, kad kiaušinis turi būti tirštas ir baltas Kad naudoti tik kiaušinio trynį - šitą buvom praleidusios pro ausis Taigi, puskės tėvai turėjo visokių deficitinių prekių, kaip antai plaktuvas (toks uždaras, elektrinis). Ten įmušėm tą vieną kiaušinį, pridėjom daug cukraus ir plakam... Veiksmas vyksta naktį. Tėvų miegamasis kaip tyčia virš virtuvės. Nu kažkaip žiūrim mums tas kiaušinis neigauna nei baltas, nei tirštas... Plakam toliau. Kad triukšmo būtų mažiau, atsitempiam iš vonios skalbinių dėžę, įstatom tarp rūbų tą plaktuvą (ar kaip jis ten vadinasi), ir dėl garso slopinimo aš dar atsisėdu ant tos skalbinių dėžės. Puskė nueina į tūliką, aš sėdžiu ir staiga matau - su raudonu chalatu ateina teta iš viršaus su nieko gero nežadančia veido išraiška. Be žodžių mane nuvaro nuo tos dėžės, išima tą plaktuvą, atrašo gerą moralą (puskė girdėdama, kas vyksta, net nesiruošia išlįsti iš saugios slėptuvės ) Man kažkaip surašo protas pasakyti, kad mes darom "karališką arbatą" (bo kava deficitas!).... Teta nuėjo miegoti, prigrąsinusi, kad baigtumėm "cirkintis", grįžo iš tuliko susirietusi nuo juoko puskė - atskaičiau moralą, kaip negražu palikti draugą nelaimėje Ir po to gėrėm tipo karališką kavą (kuri buvo nei šis nei tas ). Beje, giminėj dar ilgai sklandė legendos apie mūsų karališką arbatą Ir tik jau būdamos suaugusios, kažkada papasakojom, kad ten buvo kava

Oho, kaip išsiplėčiau. Bet pačiai smagu prisiminti

seniai seniai, poilsio namuose Nidoje, jau miegojo visa seima, o tevas zvejojo. Gryzo su zuvimis, patyliukais balkone nedegdamas sviesos rupia druska istryne... Ryte paaiskejo, kad ne druska, o ryziais

Uoj prisijuokiau beskaitydama.
Pamenu ir as kai studentavimo laikais pridirbau draugei. Ji visa savaite kliedejo kaip nori issivirti obuolienes. Kai pagaliau nusipirko obuoliu, pradejo gaminti ir virti. Kaip tycia nebespejo baigti virti ir pries iseinant i paskaita man liepe po 10 minuciu isjungt puoda. As sakau, no problem. Ir sau toliau isijautus zaidziu zaidima per kompa. Praejo gal koks pusvalandis, mano nosi paliete kazkoks keistas svilesiu kvapas. Ai, galvoju, vel pas kaimynus kazkas dega puoduose. Dar pasijuokiau is ju. Dar po kokiu 10 minuciu einu i tualeta, zvilgt i sona, o ten... Pasirodo is mano virtuves tas kvapelis ir sklinda. Aisku, visa obuoliene sudege. Pridege baisiausiai ir tas puodas. Galvoju, drauge netrukus turetu grizt! Ka daryt, imu ta puoda ir sveiciu. Sveiciau koki pusvalandi (kartu ir savo nagus). Dar blogiau pridariau - suraiziau visa puodo dugna! Tai teko sakyt Ate ne tik obuolienei, bet ir drauges puodui... Aisku, jai grizus, prisipazinau. Gerai, kad supratinga buvo ir labai nesibare. Bet po to jau kiek gyvenom kartu, manes niekada nebeprase nieko, kas susije su maisto gaminimu.

Kartą su drauge sugalvojome pasidaryti troškinį. Tiksliau - aš ją turėjau išmokyti jį daryti. Jau viskas kaip ir padaryta, tik prėska labai gavosi, tai, sakau, įdėk prieskonių. Ji beria juos iš pakelio, o aš sakau: "Negailėk, negailėk. Troškinys turi būti aštrus". Tai ir supylė pusę pakelio. Bet kai jau paragavome , buvo neįmanoma. Maniau, numirsiu Pasirodo, kad ji ten ne prieskonių mišinį bėrė, o grynus čili miltelius(kažkaip man kitaip pasirodė). Tai iškilmingai į netoliese esančią draugų studiją nuėjome su visu katilu. Alia, bernams tas aštrumynas prie alaus visai suėjo

Vaikystėje baisiai mėgau gaminti visokias nesąmones, t.y. darydavau patiekalus iš bet ko, ką rasdavau šaldytuve. Atsimenu topiškiausią: rauginti agurkai, įdaryti varške ir jogurtu bei papuošti jūros akmenukais (tokiais saldainiais) tą super patiekalą nunešiau parodyti mamai, tai kad pradėjo juoktis... ir dar sako: kad jau turbūt pasenę tie agurkai tai atsimenu tėškiau tuos agurkus žemėn ir apsiblioviau

dar mama pasakojo, kad draugė virė vištą greitpuody, išėjo į kitą kambarį ir pasigirdo didelis POKŠT. Grįžta į virtuvę, o ten višta prie lubų prilipus