as irgi gimdziau 18-os ir nepasakyciau, kad labai jau baisu..

Kadangi mano pirmagimei jau 10m. tad galiu pasakyt is savo patirties: egzaminus vidurineje laikiau jau su nemazu pilvuku ir islaikiau, aisku visi skersai ziurejo, bet nekreipiau demesio

pradzioje reikia daug kantrybes, ismokt isklausyt antraja puse, ieskot abiems viduriuko ir kartais nusileist. Kai gime dukryte, man buvo depresija, dziaugiuosi, kad vyras atkentejo mano bjauru elgesi ir man kiek galejo padejo. Dienomis dirbo, naktimis maze supdavo

Zinoma nenoreciau tokios gyvenimo pradzios savo dukrai, nes pradzia tikrai buvo sunki - bendras gyvenimas nuo nulio, nepriteklius, is to kyla piktumai ir barniai.. Arba tai iskenti ir susivokus, jog griuna seima darai kazka arba issiskiri

mes laiku susigriebem, kad bandydami vienas pakeisti tik dar labiau tolstam ir siuntam vienas ant kito, su laiku viskas nusistovejo

vaikas santykiu niekad neisgelbes ir zmogaus prie saves nepriris

o del mokslu - vaikas netrugdo jei labai nori mokytis

isleidau i lopseli vaika, o pati istojau i profesine dieniniame skyriuje, geru vidurkiu baigiau ir visur spedavau

. Dar ir dabar visi stebisi kai einu su vaikais - eina mama susirisus kasytes

jos klasiokiu mamos jau tokios su amzium visos..

vaikai visai nekompleksuoja, kad jauna juos gimdziau, netgi dziaugiasi, kad jauna mama turi