Mamos-paauglės

Ka ir minejau, viskas visada siek tiek yra planuojama, net tos, kurios mylisi nesisaugodamos ir rizikuoja pastoti, karts nuo karto pamasto apie tai, o kas butu, jei uzkibtu, tai irgi planavimas, tik to plano igyvendinti nesinori, nes tai ne siaip planas, o atsargine iseitis is padeties. Tad geriau, kad pildytusi tie tikrieji musu planai, o neatsarginiai ar avariniai planiukai.

Sutinku, bet kai paliekama vyresnė besilaukianti mamytė, bent jau materialiai lengviau išgyventi ir laukti vaikelio, negu vaikui auginti vaiką.

o as ir nenorejau kad visai piktai iseitu, tik norejau pasakyti, kad buna ir neplanuotu dalyku ir kartais jie mus pradziugina daug labiau.o apie vandeny - kad gali atsitikti ir taip, jog susilauksi vaikelio galbut ne taip kaip noresi ir ne kada suplanuosi net jei ir pvz.turi labai patikima apsauga, koki implanta ar spirale, ir tarkim issiiimsi, suplanuosi vaikeli, kad jis gimtu pvz.geguze, gyvenimas gali nusispjaut i tavo idealius planus ir vaikelis gali gimti vasary...turiu daruge, metais vyresne, pranese man kad laukiasi, ir vaikelis labai "planuotas" nors su vyru gyvena atskirai kiekvienas pas savo tevus, darbu neturi, pinigu irgi, ji 3 kurso studente, taciau ranka ant sirdies pridejus prisiekinejo kad vaikelis "planuotas labai labai, ir kad gims per jonines ir pan.kad paaugins kelis men.ir gris i mokslus, gyvenimas atsuko viska kitaip - vaikelis gime per anksti ir daugeli "idealiu"planu apsuko aukstyn kojom.
o as turbut esu jau tokia, kaip minejau planuot nemegstu, atsimenu kaip ejau i darbo interviu visa nakti galvojau ka sakysiu, o nuejus viska pamirsau ka planavau uz tat jau kita diena ejau i darba

Bet vis tiek galvojai ka pasakyt. Nesvarbu, kad neisejo, bet save kazkiek stengeisi tam paruosti. Tai ir visur kitur tas pats, visos vaikelius planuoja tarkim tada, kai mokslai bus baigti, ar kai geras vyras jau bus salia, bet kaip tau neisejo nieko prisimint pokalbio metu (planas liko neigyvendintas), taip ir netyciukas yra kazkokio nepavykusio plano dalis. Kodel sakoma "neplanuotas" vaikelis, todel, kad turimuose planuose jo nebuvo, bet reiskia, jei mes galim pasakyt, kad NEPLANAVOM vaikucio, reiskia vietoj jo planavom kazka kita. Kazkaip panasiai gaunas.

Jeigu gyvenime niekas nebūtų planuojama, tai būtų visiškas chaosas.
Paaugliai, tai dar vaikai, tik norintys pasirodyti suaugę ir subrendę, jau pamėgždžiojantys suaugusius. Nemanau, kad ir jie savo gyvenimo neplanuoja. Planuoja mokytis, kažko siekti, kažkur nuvykti, kažką pamatyti ir pan. Tikslo turėjimas, juk tai irgi planas

Butent.

Pazvelgus atgal prisimenu save 16,tada mano visas gyvenimas jau buvo suplanuotas, is tikruju 16 budama jau zinojau savo vaiku vardus budama paaugle viska planuodavau, rasydavau ant lapuku ir lipindavau ant sienos.tikrai planavau siekti aukstuju mokslu, turejua labai aukstus tikslus, planavau susirasti protinga ir turtinga vyra, planavau gimdyti budama 30, norejau gyventi amerikoj....tada 16 sutikau savo MB, visiska priesingybe savo suplanuotam jaunikiui, taciau jis mano gyvenima uzdege kazkokia negestancia aistra, noru keliauti ir pamatyti pasauly, materialiniai dalykai jam nerupejo, isimylejau si zmogu be galo be krasto, nes mano gyvenimas tapo kitoks, toks kurio man reikejo - erdvus . taip apie nieka ir negalvojau, sulaukus pilnametystes palikau namus, tevus, mokslus, draugus, lietuva...patyriau nuostabu gyvenima, linksma, pulsuojanti 2 isimylejusiu sirdziu ritmu, iki tol....kol nepradejo plakti 3 sirdute dabar gyvenam ramiai, taciau jauciu kad nebeilgai, nes viena diena pasakiau , kad man cia airijoj labai salta, MB atsisuko ir sako - taj varom i ispanija zinau kad senieji "mes" taip ir padarytu.bet dabar laukiame kol dukryte pauges, ir greiciausiai vel pakelsime sparnus.

bet as gerbiu zmones kurie moka planuoti, galbut tiksliau pasakius isgyvendinti savo planus as gyvenime labai daug nudegiau, niekas nesisekdavo taip kaip budavo suplanuota. si savaitgali turejome vykti i vandens atrakcionu parka, o dukryte apsirgo, tad visi planai ............

dar ka norejau pasakyti - kad paauglys paaugliui nelygus negalima visu apibendrinti - visi jie nemoksos, bailai, tepantys slides ir pan.toli grazu ne, nes jau kaip minejau,turiu drauge kuri 16 sugebejo buti gera mama, o mano MB brolis 18 suzinojes kad bus tetis slidziu netepe ir prisieme visa atsakomybe uz ateinancia gyvybe.

nors mes buvome toli grazu jau ne paaugliai kai pradejau lauktis, negaliu pasakyti kad neisigandome.turbut normalu, tiek paaugliui, tiek subrendusiam zmogui, jausti baime besilaukiant pirmagimio

Džiaugiuosi už jūsų laimę.

Man tikrai labai įdomu, kodėl visas brudas pilamas ant jaunų žmonių? Lyg visi vyresni būtų šventuoliai - kodėl prieš jų neigiamybes užsimerkiama ir visada randamas pateisinimas vienam ar kitam dalykui? Vien tik todėl, kad jis vyresnis ir neva jau subrendęs?


Žodžiu, visas gyvenimas - vienas didelis planas Įsivaizduoju, kaip liūdna gyventi


Paramos skyrelyje esu lankiusis ir man labai gaila tų visų vaikučių. Gal pabūsiu žiauri, bet miršta ir milijonieriai...
Dėl batukų. Man gal sunku tave suprasti, nes neprisimenu panašių atvejų savo gyvenime. Nors tikrai neaugau nei turtais, nei žaislais aptekusi, tiesiog, kaip ir dabar save matau, nesu materialių dalykų vergas. Matyt, ir vaikystėje taip buvo.
Gal vaikams persiduoda tėvų noras turėti kuo daugiau?


Koks gyvenimas būtų be spontaniškumo
Vaikai labai labai daug pakeičia, ne tiek išoriškai, kiek viduje. Imi mąstyti kitaip. Jei vieną dieną į svetimus vaikučius dar žiūri su abejingumu, o kitą - už savąjį gali paaukoti gyvybę, kas gali būti dar stipresnio?

O kiek spontaniškumo atsiranda gyvenime Per sekundę gali sugriūti visi planai, jei tik vaikelis to panorės



Siaulietukei, kaip mėgstančiai viską suplanuoti, vargas bus

Kaip smagu, diskutuoti, kai į kitus žiūrima su pašaipa, ar ne?

papasakosiu viena istorija, apie vyresnius ir subrendusius.giminystes rysiu neminesiu.taigi vyras ir moteris 10 metu gyvena kartu, man jie pora kaip tvora atrodo.vyras labai issilavines, uzimantis labai geras pareigas, pinigu netruksta,butas, masina ir t.t. taciau pora 10 metu nesusilaukia vaikelio.pagaliau suizonome naujiena - stebuklas ivyko, laukiasi.ir dar gimdys kartu su manim.labai dziaugiames uz juos.abiem virs 30.gimsta vaikelis (truputi anksciau uz mano) viskas butu lyg geraj, bet mamyte suserega pogimdybine depresija...na tevelis pasiima atostogas ir augina mazyle.mamyte atsigauna ir atrodytu tokia be galo grazi ir laiminga seima.viena diiena suzinome, kad tevelis paliko seima del 10metu jaunesnes paneles....va tau ir subrende vyrai, su aukstaisiais vissiem kartais stogas pavaziuoja...nereikia sakyti kad jauni tepa padus.

Kodėl tu viską pašiepi? Aš išsakau savo nuomonę, o tu negali nei vieno mano posto praleist nepasišaipius?
Jei tu nieko neplanuoji, tai turbūt ir mokyklos nelankei (nes visgi tam, kad į ją išeitum reikia daug dalykų apgalvot, kaip pamokas paruošt jų nesuplanavus), ir pietų niekada negaminai (nes norint pagamint, turi sugalvot ką gaminsi, sugalvot ko tam patiekalui reikės, nueit į parduotuvę ir jų nusipirkt), taip pat važiuodami atostogaut turi suplanuot kiek pinigų pasiimt, turim sugalvot kam skirt pirmenybę remontuojant namus, perkant įvairius daiktus, taip pat suplanuot susitikimus ir t.t. Net rašydamas į forumą , pirma apgalvoji nuo ko pradėsi rašyti, berašant gimsta mintys, kurias toliau plėtoji, tai irgi šioks toks planas. O kadangi esi įsitikinusi, kad tu nieko neplanuoji, tai daros akivaizdu dėl ko taip blevyzgoji... Ar visgi planuoji? Nes norint kitą pašiept (ką tu nuolat ir darai) irgi reikia suplanuot kaip ką pasakyt, kad kitą užgaut.
Kiekvienas planuoja kiekvieną žingsnį, tik kitas klausimas, ar įvykiai aplink padeda tuos planus įgyvendint, ar trukdo... Diskusija darosi absurdiška.