Mamos-paauglės

apie tai kiek mama paaugle bus gera mama sunku sprest kaip ir apie kiekviena jau nebe paaugle bet stai pasvarstymai man labiau lenda i galva kai draugu bury tokia tema 'uzsisuka' apie tuos tecius jei irgi paauglys, tai reikia racionaliai mastanciu ir mylinciu seneliu, tada gausis geresnis variantas, na o jei tetis jau suauges vyras tokie pasisakymai 'ji atrode vyresne, pati lipo, sketes' ir pan. pasigirsta is tu jau dideliu 'berniuku' kai suzino apie busima vaikuti ir ima remti prie sienos aplinkiniai-ka galvojo, kad vaika i lova tempes va tokius vyrus uz 'daikto' ir ant sakos-jei tas daiktas dirbdamas negalvojo, tai didele beda jei pakabos o siaip manau svarbu, kad paaugles-mamos tevai remtu prie sienos del mokslu ir jokiu budu neapsiimtu busimam mazyliui teveliu vaidmens ir atsakomybes beje, man gana didelis skirtumas tarp 17m mamos ir 15m atrodo toks nedidelis metu skirtumas, bet visgi.... o siaip as ziuriu is po savo 'sluotos'-nenoreciau, kad mano dukra paaugle informuotu, kad busim seneliai, pati irgi pries pirma jau keleta metu buvau atsventus pilnametyste, taigi.....

As tai izvelgiu tokia tendencija labiausiai plustasi tos,kurios pasigimde jaunos,bet jau budamos pilnametes. Vyresnes,sakyciau,tolerantiskesnes?
O gal labiau subrende ir nemato tikslo dergtis? O gal pacios isgyvenancios ar laukiancios jau savo vaiku paauglystes.

Na,o is kur tas noras issidergt? Realiai per tuos kelis metus nelabai pasikeicia priezastys,del ko reiktu negimdyt ir dziaugtis jaunyste. Tiesa, ir 30mete gali ivardinti tas pacias

Galite sneketi ka tik norite, bet as esu gera mama, nors pagimdziau tik 18...
Mano mazylei nieko netruksta ir netruks...
Amzius dideles reiksmes neturi..., svarbiausia atsakomybes jausmas, meile...

as savo pazistamu rate kiek kitokia tendencija izvelgiu plustasi, ant jaunu mamyciu labiau 'varo' pacios gimdziusios jaunutes (nepilnametes) ir kazkaip savo praeiti pamirsusios, tarsi jos 'nesiskaito'

Visiskai sutinku.


Pasikeicia tuom, kad yra baigta vidurine, po keliu metu dar ir aukstasis, turimas darbas, dazniausiai butas, masina, tai yra patys elementariausi, sioki toki komforta suteikiantys elementai, del kuriu nebereikia sukti galvos. Svarbiausia jau yra tikrai mylimas vyras, ir kazkodel manau, kad geriau vyra pazinti pirmiausia per kitokius ekstrymus, ar stiprius sukretimus santykliuose, o ne per pranesima, kad laukiamas netyciukas (nes ka norit ta sakykit, netikiu, kad 15-17 metu merginos, tikrai planuoja kudikelius, aisku kai viskas post factum, tai nebelieka nieko kito, kaip dziaugtis tuo, kaip tas gyvenimas pasisuko, bet cia kalbu apie ateities planus, kurie atsiranda galvoje, o ne gimdoje).
Beje, cia gal ne visai i tema, bet pvz dabar mes su vyru planuojam stipriai keist gyvenama vieta, ir ne siandien, o po dvieju metu. Lygiai po dvieju metu galvojam persikelt gyvent visai kitur, ir velgi, cia tik musu sprendimas, o jei buciau pastojusi kokiu 15-17, tai mano vaikui jau dabar butu 5-3 metai, tai reiskia, kad dideliu svarstymu apie galimybe kazkur kraustytis, jau tikrai nebebutu, nes pasvarstymus, kaip susikurti ateiti, uzgostu vaikelio dziaugsmai ir vargai. O po tu dvieju metu, po kuriu nusprendem judet is savo gyvenamos vietos, mano vaikui jau butu 7-5, tai... Jau manau, ir paciam vaikui nebe kas tokio amziaus kraustytis, jei jau cia turetu draugu, o kraustytis i kita miesta, is naujo ieskot draugu, arba nespejus adaptuotis naujam mieste pradet eiti i mokykla, manau, negerai tiek pasikeitimu mazo vaiko gyvenime, o dabar mes jauni lakstom kaip mums geriau pirmyn atgal po Lietuva, o kai jau nutupsim vienoj vietoj, tada ir vaikeliui bus laikas pasirodyt.

Na,as apie panasia situacija kalbu

Gal jos taip išreiškia savo nepasitenkinimą tuo , kas su jomis buvo įvykę, t.y ankstyvas nėštumas ir kad tame nieko gero nemato.
Aš irgi netikiu, kad 15 - etė planuoja nėštumą ir kad pirmas jausmas, sužinojus apie nėštumą, yra džiaugsmas. Greičiausiai tai stresas ir ašaros. O paskui jau yra kaip yra. O dar jei ir tėvelis deda į krūmus. Pasakykit, kaip tokiai mamytei būti nepriklausomai nuo tėvų? Mokslų nebaigus, nedirbus, pašalpų vaikelio auginimui nėra... Laimė ? Džiaugsmas? Visgi lengviau tapti laiminga mama turint jau šiokį tokį pagrindą po kojom

Lakstytoja tu

Galima,papasakosiu siek tiek apie kitokia realybe,o ne tokia,apie kokia tu sprendi pagal save? Pati studijuoju ir....dauguma studentu nedirba,o vis dar gyvena is tevu,bent jau iki paskutiniu kursu. Masina? Taip,ja nesunku siais laikais isigyt. Butas? Nebent paimsi paskola iki grabo lentos,nes vargu, ar studentas ar katik baiges tures atliekamus kelis simtus tukstanciu. Taciau paskolai reikia gerai apmokamo darbo. O geri darbai nekrinta is dangaus,ypac ne specialistams. Ir,mano manymu,daug svarbiau mokymosi (kuri daznai nukencia) kokybe,nei vienas kitas atliekamas simtas. Aisku,tai ir nuo specialybes priklauso,mokymosi igudziu.

Zinau,tuoj pulsi draskytis,kad vel pavydziu ,kad viskas imanoma ir t.t. Sutinku,tai imanoma,bet ne daugumai ir tuo labiau ne visiems.

Del pokyciu,tai kuo mazesnis vaikas,tuo lengviau jis tai isgyvena.

Be to,as net ne visai finansus turejau omeny,o jaunyste,kuria cia taip visos deklaruojate.

Na,ir kodel gi vyras- svarbiausia,ka susirandame tuo metu? Jis gali atsirast bet kada,nebutinai tada,kada tu ivardinai.

Ir jau turbut n-taji karta pasikartosiu,kad materialine gerove yra tik maza dalis,ka gali duoti vaikui. Nejau tikrai manai,kad pakanka tureti darba,buta ir masina,kad jau galetum gimdyt vaikus? Kazkodel ne vienam tavo poste neperskaiciau apie tuos vaikui butinus dalykus,kuriu jokiais pinigais nenupirksi

Manau, dalykai, kurių vaikui nenupirksi atsiranda tik tada, kai yra jau pats vaikelis, juk vaiko mylėt ir juo rūpintis nepasitreniruosi prieš jam atsirandant. Pati leliuko dar neturiu todėl apie vaikui skirtus nematerialius dalykus spręsti sunku, o diskutuoti tuo labiau. Tikiu, kad būsiu gera mama, beje ir iš vyro sulaukiu komentarų, kad būsiu pati geriausia mama.
Aišku, kalbu tik iš savo varpinės, bet šiuo metu jau kaip ir esu apsirūpinusi viskuo materialiai. Aišku man mokytis dar liko du metai, bet visą kitą jau turime, abu dirbame, nemažai uždirbame, bet vis pamąstom, kad ar vieno ar kito dalyko dar vis trūksta. Tai kai būsiu tikra, kad tikrai daugiau mums nieko nereikia, ir kad mokslai nesitrukdys, tada jau galvosime apie mažą leliuką. Vat ir nesenai sugalvojome, kad man baigus mokslus reiktų pakeisti gyvenamą aplinką, tai dabar leliukas dar nutola bent meteliams tai tikrai.

Jumoristes , jei viskas gyvenime vyktu pagal planus tai butu labai paprasta , zmogus planuoja Dievas juokiasi .
O as uz buta , laiku susimastyma ir visa kita turiu dekot netyciukui kuris pasibelde bunant man 17 , ir nebutu jo dabar kurciau ateiti sededama paskolose ir t.t
Ir nereik noro turint ir mokslus baigt galima , ir vaikas nera akmuo po kaklu ir keliaujam ir dirbam ir turim ir t.t
Ir ka galiu pasakyt jau po 14 metu bendro gyvenimo , tie kas tuokesi veliau vis viena tupi paskolose , stresuoja budami 30 su pampersiniais , yra ir issiskyrusiu po kelis kart , tai kad ne amziuje esme yra o gyvenimo supratime kuris arba yra arba ne ( kaip rusai sako jesli durak tak eto nadolgo ) O dabar kai mes jau varom i zygius su palatkemis , apkeliaujam kroatija, gyvenam be paskolu ir galim daryt praktiskai ka norim ir vaikai jau nemazi tai patikekit daug kas sako ,o kad zinot kad taip
Tai kad planai yra planais , didziuju kriziu ir infliaciju niekas neplanuoja , ir suplanaves idiliskai nevisada taip gyvensi , tik reik prisiimt atsakomybe uz tai ka darai ir susideliot prioritetus

Jūsų atveju, tai net jei ir nebūtumėt gimdžiusi 17-kos vis tiek būtumėt spėjusi į traukinį kalbant apie infliaciją, tai kam čia dar kažką iš piršto laužt. Kai butų kainos kilo man buvo 17-ka. Tiesiog gimiau tada kada gimiau, butą nusipirkau taip pat tada kada nusipirkau, ir žinau, kad visi mano kartos žmonės gyvena paskolose ir nieko blogo tame nematau, tai nebūtina to pikdžiugiškai pabrėžt, tuo labiau, kad kaip ir sakiau, kad jei jūsų vaikam jau po keliolika metų, reiškia galėjote jų susilaukti net dešimtmečiu vėliau ir vis tiek būtumėt spėjusi butą nusipirkt "pa pigiai".