2006 metų balandžio pabaiga, ne vaikštau, o repečkoju, batų užsirišti neina, lovoje neapsiverčiu, bet be galo noriu tvarkytis, kaip paukštytis sukti lizdą savo vaikelio atėjimui. Kas šiltai pilvelyje gyvena nežinau, bet širdis jaučia, kad nemažas sūnelis.
Namie remontas, sukamės su vyru, kad tik lelius ateitų jau į pabaigtus namus. 
Penktadienį nuo ankstyvaus ryto plušu namie, sukuos kaip voverė, tik aišku apsukos labai jau lėtos. Nusprendžiu, jog reikia trūks plyš nusiravėti braškes.
Kuičiuosi lauke, susiriesti neina, stenu, raitausi pakritusi ant kelių, bet braškės nuravėtos, o aš laiminga, bet tokia pavargusi. Šiaip ne taip sulaukiu vakaro ir keliauju lovon. Šeštadienį, balandžio 29 d. apie ketvirtą valandą pažadina mane pilvo maudimas. Pirma mintis, prisibraškiavau vakar... Atsikeliu, pilvą tik maudena, lyg paskaudena nugarą, bet labai nestipriai. Einu maudytis, gal dar nea, juk iki numatytos datos savaitės trūksta. Šiltas vanduo maudenimų, paskaudenimų nenuima, tad aš visa atsišviežinusi sėdu prie SM, mano palydovės viso nėštumo metu. Skausmas labai nestiprus, bet cikliškas kas 5-6 min. Na lyg dažnai, bet nestipriai. Raminuosi, kad čia tik šiaip. MB atsikelia 7 val, akys kvadratinės, 
- Ar jau? Aš atsakau, jog nea, tik šiaip truputį paskaudena ir pareikalauju važiuoti trūkstamų kelių plytelių voniai pirkt. 
MB nesipriešina, žino, jog su nėščia nepasiginčysi ir mes 8 val. išvažiuojam plytelių. Dėl viso pikto pasiimu rankinę suruoštą į gimdymo namus. Man pilvą pamaudžia kas 4-5 minutės, bet laabai nestipriai. Skausmas mane apgaudinėja, nemanau, jog tai rimta. Plytelių savam mieste nerandam, tad liepiu MB važiuot į Klaipėdą už 50 km. MB primygtinai prašo, jog nuvažiuotumėm į gimdymo namus dėl viso pikto. Aš nesutinku, nes nejaučiu skausmo...
Iki 9.15 val. dar šen bei ten mieste pavažiuojam kaip ir ruošiamės važiuot namo be plytelių, dėl ko aš sudirgusi. MB dar kartelį pasakė, jog gal visgi nuvažiuojam į gimdymo namus pažiūrėti kaip ir kas. Aš nusileidžiu ir mes nuvažiuojam. Turėdama patirties su pirmu gimdymu, žinau, jog turi skaudėti... 
Tik atėjus į gimdymo namus apie 9.30 val., manęs paklausia, kokiu tikslu. Aš atsakau, gal gimdyk, gal nea, na net pati nežinau. Maudžia pilvą cikliškai, skausmo nėr. Pildo korteles, liepia laukti gydytojos. Man skausmas dingsta, keikiu, kad atvažiavau visai be reikalo. PO 20 min pasirodo gydytoja, ta pati kuri mane visą nėštumą prižiūrėjo. Paklausia, ar jau, aš atsakau, na nežinau. Jaučiuosi kaip pirmokė...
Mane apžiūri ir pasako, kad jau niekur aš nebeišvažiuosiu iš čia viena, o tik su vaikiuku, nes gimdos kaklelis 9 cm atsidaręs. Jooo... Apsirengiu beformiais ligoninės baltiniais ir lydima vyro einu į gimdymo palatą. Ten dar skaičiuoja tonius, apmaigo mane. Skausmo nejaučiu, tik maudenimą, kuris kartojasi kas 1-2 min. 10 val. gydytoja paklausia ar nenoriu stumti, aš noriu, bet sakau, jog dar nea. Galvoje sukasi mintis, jog dar negimdysiu, dar palauksiu. O ko, nė pati nežinau
MB šalia manęs, bando mane masažuoti, aš sakau, jog nereikia ir galvoju, kad tai nesąmonė, man visai neskauda, dar negimdysiu turbūt. Su gydytoja, akušerėm kalbam apie nevykusį, šaltą pavasarį, dar vis esantį sniegą kur ne kur... Praeina veik pusvalandis, nueinu į tualetą, noras "kakoti" vis yra. Tada pagalvoju, juk vis vien reiks pagimdyti, jeigu sako, jog gimdos kaklelis jau atsidaręs, tai vadinasi man sąrėmiai. Grįžusi pasakau, jog jau gimdymui pasiruošusi. Guluos ant stalo, savo ranką įbruku MB. Prasideda akušerės komandos, įkvėpk, iškvėpk, stumk, laikyk ir mano atsakymai klausau, vykdau. Skausmo jokio... 10.45 val. išgirstu savo vaikučio verkimą. Išgirstu sūnus, kurį netrukus padeda man ant pilvo. Mažius 4100 g 57 cm lesinėja galvyte ieškodamas papuko. Aš glostau jo juodą galvytę ir netikiu, kad jau atėjo į šį pasaulį mano stebuklėlis be jokio skausmo ir kančios... 
