Buvo keletas nesklandumų,bet rezultatas yra 
O viskas prasidėjo rugsėjo 1 dieną-Lietuvoje tokia didelė šventė,o aš kaip niekad jaučiausi vieniša...Lietuvoje brolis ir sesuo skubėjo i mokykla,prisiminiau tuos laikus,kai skubėdavom visi trys...Ašaros pačios kaupėsi,galvojau apie šeimą likusią lietuvoje,ilgėjausi ne tik Lietuvos,bet ir kalbos,juodos duonos,visko...Vienintelis dalykas tą dieną linksminantis mane-bumsintis pilvukas
Visa dieną jaučiausi kaip niekad gerai ir juokiausi kalbėdama su MB,kad mūsų mažylis neskubės ateiti į pasaulį ir greičiausiai vėluos:)Turiu paminėti,kad gyvenam saloje,į kurią galima patekti tik keltu,o ir tas plaukia tik iki 10 vakaro panašiai.Tai visada buvo toks nerimas,jog o kas,jei naktį gimdymas prasidės? Atėjo pamažu vakaras,lauke po truputuką temo,MB buvo darbe,o aš SM šnekučiavausi su
ir vis skundžiausi,kad man vaidenasi,jog gimdau :)prasidėjo "Kelias i žvaigždes",va tada ėmiau jausti paskaudenimus,bet ai,ką aš čia kreipsiu dėmesį,realybes šou įdomiau:)ėmiau pastebėti šiokį tokį reguliarumą,bet netikėjau,kad čia pradžia,o ir mažiukas vis pabumsėdavo duodamas suprasti,kad viskas gerai,mamyte,aš čia sau šiltai tupiu Grįzo MB,sakau:kažko man pilvuką paskaudena,o jis-ai,tau visada skaudena:)vienu metu suskaudo taip,kad net ašaros ištrysko,tai MB tada susiprotėjo pasakyti:Gal paskaičiuojam kas kiek skauda?Nu ką,sėdim skaičiuojam, ir toliau "Kelia i žvaigždes" žiūrim:)))užrašinėjom užrašinėjom,o kai po to pažiūrėjom,tai matėsi,jog skausmeliai kas 9-12min kartojasi...neeeeeeee,kur tau patikėsim,kad cia sarėmiai-Juk tik kažkokie pamaudimai,vienas kitas tik toks skausmingesnis 
Toliau TV programoj-šokiu eurovizija.Žiurėjom,ir kaip tikri žinovai komentavom... skausmelius vis užrasinėjom,rastuose parašyta buvo,kad kas 8-7min...bet kur tau,eurovizija gi įdomiau...Staiga pajutau,kad noriu i tualetą,liaudiskai sakant sueme didelis reikalas
Nuėjau,kur karaliai pėsti vaikšto,skaitau žurnalą,ir jaučiu,kad kažkas man ni to...apsičiupinu,o man ten kažkas ne taip...Greit lekiu i vonia,ir per kojas kraujo srovelė nusruvena 
Aš iš antro aukšto rėkt:Iiiiignaiiiiii,giiiiimdau 
Rankos kojos man dreba,stoviu su naktiniais,atlekia MB su dviem telefonais,kurie iš ranku krito kaip reikalas 
Man ašaros kaip pupos,mintys galvoj-kodėl vandenys nenubėgo???gal kažkas mano sūneliui blogai??Dieve,aš taip bijojau,kad kažkas galėjo mano ilgai lauktam angelui nutikti,negaliu apsakyt kokia ėmė baime...Nu ką,dar ko truko,tai jau buvo apie 11 valanda,ir keltas nebeplaukė Drebančiu balsu skambinu i ligonine,ir bandau paaiškint,kad gimdau..Kur mano anglu kalba dingo?Nesvarbu,paaiskinau,kad esam saloj,ir keltas nebeplaukia,tai ta moterėlė sako:Keltas už kokiu 40min atplauks...Man mintys-40min kol atplauks,tada apie 30,kol nuplugdys mane i ligonine...Kad tik mašinoj nepagimdyčiau...Griebiam su MB tašes,sėdam i masina ir važiuojam i prieplauka...Lyja,niūru,tamsu...Sėdim mašinoj ir laukiam kelto...Jaučiu,kad jau greit turėsiu savo mažiuką leliuką
Maža kleckiuką,kuris spardė mamyte iš vidaus,gyveno po mano širdim,ir buvo dalis manęs...Turėsiu ji savo glėby,pagaliau pamatysiu ta paslaptį,kuria nešiojau 9 mėnesius,pagaliau turėsiu sūnų...Va,butent dabar ir prasidėjo tikrieji skausmai,o ne šiaip paskaudenimai...I tai nesigilinsiu,bet šaukiausi ir Jėzaus,ir Marijos,ir visu šventuju,kad man padėtu...Kelte sarėmiai jau kas 3 min...MB žiuri pro langą ir tyli...Bijo ką nors ir sakyti,mato,kad niekuo padėt negali...12 atvykstam i ligonine(prieš gimdymą sakiau,kad epiduro neprašysiu,o buvo pirmi žodziai-leiskit epidurą),tik,kad akušere šypsodamasi sako,jau per vėlu,atsidarymas 10cm,važiuojam i gimdykla.Vaiko galvytė buvo gerai neisistačius ir tai buvo vienintele priežastis,dėl ko nepagimdžiau kelte.Na ką,o čia ir visas smagumas.Stangos mano per trumpai truko,galėjau tik viena stumimą padaryti,tai kažkokiu vaistu suleido,davė deguonies kauke(kurios prisiuosčius ėmiau nesamones galvot,pvz:kad rėkiu taip,kaip karves,kurios ganosi prie musu namu). Jėtau,atrodė,kad niekuomet nepagimdysiu...Stanga-aš stumt,kiek turiu jėgu...pagaliau akušere pasiūlo MB pažiureti,kaip lenda galvute...Tada įgavau antra kvėpavima,jaučiau,kad tuoj tuoj...tuoj įvyks didžiausias stebuklas musu gyvenime,ir jis pakeis viska,kas buvo iki šiol.Vienas,du trys,keturi,jaučiu,kaip mažiukas išslysta iš manęs,girdžiu MB juoką,matau,kaip deda ji man ant pilvo...Tokį gražu,nors ir visa slapia,raudona,ir apsidraskiusi veiduką...Išvalo nosyte,burnytę...Ir girdžiu tylu kniuksėjima-kniuk kniukt,jis bando verkt,ir aš,kaip vaikas verkiu...verkiam abu-jis mažas bejėgis naujas gyventojas šiam pasauly,o aš žmogus,kuris ji be proto myli...Ašaros rieda,ir žinau,kad esu mama...Pagaliau...Pagaliau turiu ta šviesos spindulėlį,kuris yra dalis manęs,dalis tėcio,ir visada bus su mumis...Mylėjau,myliu ir mylėsiu tave,mano sūnau...Apkabinsiu,kai bus sunku,bausiu,kai to nusipelnysi,ir žinau,kad stengsiuos padaryti tave geru žmogum,kad galėčiau didžiuotis.Tu esi pati didžiausia dovana,kuria man dave gyvenimas...Akušere su pasitenkinimu konstatuoja 9.9 pagal Apgar,3300g ir 48cm!!!JIS guli šalia manęs ir bando apžioti kruti...šios akimirkos visada liks atminty kaip tos,kurios skirtos tik man ir jam...Tai musu,mano laikas,kurio daugiau nebus..jis augs,turės savo gyvenimą,bet kol kas jis mano.Ir mes reikalingi vienas kitam kaip oras...
štai tokia mano istorija,kuria išpleciau iki begalybes.Turiu maža sūneli,kuriam beveik 2 mėnesiai,kas diena stebina mane savo šypsena,jis nuostabus
iš ties,galiu pasakyti,kad gimdymo ir tos akimirkos,kai pagimdai,nenupasakosi jokiais žodžiais,tai reikia patirti...ir tik tada galėsi didžiuotis,kad esi mama,kad turi gražiausia,ką gali dovanoti gyvenimas 
