Gal pradėsiu nuo to, kaip mes planavome antrą mūsų stebūklėlį. Mūsų didysis jau septynerių, todėl nenuostabu, kad mes norėjome ir mažiuko, kadangi vyrėsnėlis jau pradėjo eiti į mokyklą tai tuo pačiu aš su mažiuku būsiu namie ir prižiūrėsiu didesnį, tačiau ne taip lengvai viskas gaunasi. 
Labai laukiau, kada gi pastosiu , kada galėsiu pajusti savo stebūklėlį po širdim, nes daktarai buvo sakę, kad pastoti tikimybė kokių 30 %, todėl su nekantrumu laukiau kada tai įvyks 
. Todėl kai tik sužinojau, kad laukiuosi tai buvo pačios nuostabiausios kalėdos ir kalėdinė dovana,nes kaip tik ir sužinojau, kad aš 
.Visus devynis mėnesius vaikščiojau, kaip ant sparnų ir laukiau tos lemtingos dienos, kada išvys pasaulį mūsų stebūklėlis.Ir štai artėja rugpjūčio 23 diena, nes tai buvo data kada turiu gimdyti. Bet
..praėjo ir 23 ir 24 kaip nieko taip nieko, aš jau pradėjau nerimauti, nes jau buvau pernešiojus , o kaip niekas nesidaro taip nesidaro, o ir nerimas pradėjo kirbėti iš vidaus 
, o jei kas negerai 
Nuvažiavus pas gydytoją, ji apžiūri ir sako, kad niekas nevyksta, kad net nebando kaklelis atsidaryti ir man sarėmių nėra,nors porą mėnesių likus iki gimdymo primygtinai reikalavo, kad gimdyčiau pati( nors aš sakiau bus pagal aplinkybes, jei viskas gerai tai ir pati gimdysiu), o dabar siunčia į Kauno klinikas be siuntimo, be nieko, o juk ten nieko nežinau, nei vieno gydytojo nepažįstu, net nežinau pas ką reiks kreiptis, o tuo labiau be siuntimo, kiek žinau niekas nenori priimti ( po to sužinojai, kad vienos gimdyvės iš mūsų miesto be siuntimo nenorėjo priimti, bet pagrasinus, kad pasiskūs priėmė), bet nuvažiavus pas šeimos daktarę ji pataria kreiptis pas ginekologę kur lankiausi pusę nėštumo, nors ji ir nebedirba pas mus, jai apžiūrėjus mane susitariam, kad atvažiuosiu pas ją į Vilniaus gimdymo namus mane išoperuos. Aišku ne pirmą kartą cezarį darys, nes ir pirmas po cezario pasaulį išvydo, kažkaip tai nelabai ir išsigandau. Tačiau nuvykus pas gydytoją ji pasako, kad darys vietinę nejautrą, truputį suglumstu, juk su pirmu, tai pilną narkozę turėjau, o be to matyti kaip tave pjausto nelabai malonu. Atvažiavus į priėmimą pirmiausia pastato klyzmą, aišku pojūtis nekoks, nenorėčiau kartoti antrą kartą
.Atvedę į priešgimdyvinę palatą sulašiną skysčių , kad būtų daugiau ir tos dvi laukimo valandos gavosi kaip amžinybė, kol padarė tyrimus, kol paklausė vaikelio tonusus, apžiūrėjo chirurgas, akušerė , anezteziologė, gydytoja vis ateidama paklausdavo ar dar nepraėjo noras operuotis , o man tuo metu vis mintys sukasi galvoje o jei kas nors negerai, o jei kas nepavyks, juk pirmas gimė pridusęs ir tik kelių sekundžių reikalas buvo ir galėjau neturėti savo vyresnėlio, todėl ir dabar apniko panika,o kas jei... ir štai lemtinga minutė, manęs atėjo
tie keli žingsniai iki operacinės atrodė kaip kelių kilometrų kelias, pralėkė pro akis visa kelionė iki jos ir pagalvojau viskas tuoj viskas baigsis , visas nerimas ir abejonės ar viskas gerai, kad netrukus turėsiu savo stebūklėlį rankose
..pasodina ant operacinio stalo liepia stipriai susilenkti, kad suleistu nejautros vaistus, paguldė pajutau tokį lengvumą, netrukus nejaučiau kojų. Atėjo gydytoją paklausė kaip jaučiuosi ar pasirengus ir pradėjo, aišku labai jaudinausi, juk viską mačiau savo akimis, netrukus pasakė, kad tuoj viskas baigsis,viskas truko maždaug 40 min., bet net nebūčiau pagalvojusi, koks tai malonus jausmas, kai tau išima vaikelį ir parodo, tave užlieja toks nenumaldomas noras jį globoti, priglausti, pamyluoti, netgi sakyčiau aš truputį pavydžiu toms mamoms, aišku baltu pavydu 
, kurios pačios pagimdo ir kurioms pirmą sekundę duoda vaikelį prie krūtinės prisiglausti, nes aš pirmą tik po paros pamačiau, tačiau antrą galėjau jau matyti tik ką gimusį, nors paliesti tą pačią sekundę ir negalėjau
O čia štai jis mažutis ir ilgais plaukais 
ir labai labai gražus.Kai ištraukė tokį mažutį ir bejėgį sūnelį apėmė nenumaldomas ilgesys, kad aš jau jo nejausiu savo pilvelyje, bet pagalvojau, kad galėsiu priglausti prie savęs, pamyluoti , pabučiuoti, net apsiverkiau iš tos laimės.Norėjosi šaukti visiems, kad štai jis lauktas mūsų mažėlis jau čia su manimi.O po visko atėjus gydytoją į poopercinę palatą pasako, kad jei būčiau pati gimdžius, kaži kaip būtų pasibaigę, nes vaikelis buvo iš didesnių nes gimė 4,100 kg. o ir nebuvo kaip reikiant įsistatęs ir tuo labiau, kad buvo nugarytę atsukęs, o ne taip kaip priklauso.Štai taip į pasaulį atėjo mano stebūklėlis.
