Šiandien naršiau internete ir galvojau kur koki psichologą rasti.. Nesugalvoju, kur dar nupulti, kieno patarimo paklausti, į ką atsiremti ir kam išsiverkti.
Su savo vyru iki vestuvių draugavome porą metų. Draugystė niekuo neįsimina... Nė karto nebuvau gavusi gėlių, ant vienos rankos pirštų galėčiau suskaičiuoti kiek kartų per tuos metus girdėjau "myliu". Šimtus kartų pykomės, skyrėmės ir vėl taikėmės... Kol... pasijutau
Tai buvo pati laimingiausia mano gyvenime diena, jam taip pat. Nuo tos dienos pradėjau jauti jo dėmesį, paramą... Nuo tos dienos pradėjau jaustis mylima. Jaučiau, kaip jam rūpėjau, kaip stengėsi, kaip lepino., kaip mylėjo... Neplanuotas nėštumas viską sutvarkė taip, "kaip turi būti". Ištekėjau už mylimo ir mylinčio žmogaus. Viskas ėjosi 
, nieko keisti nenorėjau... Išskyrus anytą. Vadovavo kur tik galėjo. Bet koks mūsų žingsnis buvo iškritikuotas, kokie mes "debilai" nemokam gyventi. Kokie mes "asilai", kad norim lovos be kojugalio, kokie mes "idijotai", kad telikas tam pačiam kambary kur ir mes miegam (tada nuomavomės vieną kambarį), kaip mes atminsim jos žodį, ir už tai kad mes jos neklausom mūsų vaikas gims invalidas. Iš pradžių labai pergyvenau dėl tokio jos kišimosi ir visokių jos isterijų, kai jos neklausėm. Vėliau pripratau, ir tiesiog pradėjau neimti taip visko į širdį. Dėkojau Dievui, kad vyras jos visiškai neklausė ir dėl to tarpusavyje nesipykom.Gimė dukrytė. Tai buvo Kalėdų rytas, ir vyras, ir mano tėvai, ir uošviai - visi klinikose laukė mažučio stebuklo.
Po kelių dienų pastebėjau vyro nepasitenkinimą mano tėvais. Ilgai kamantinėjau kas nutiko. Pasirodo, anyta vyrui papasakojo, kaip mano mama "nesutiko man padėti po gimdymo, atsisakė bet kokios pagalbos mūsų naujai šeimai ir pasakė, kad kaip nori taip tegu gyvena". Pakraupau tai išgirdus..... Mama visą laiką prašėsi pas mus pagyventi, kol vaikutis paaugs, kol pati apsiprasiu. O dabar....
Aišku, apie tai paklausiau mamos. Mama pasakė, kad net nekalbėjo su ja aplamai apie nieką. Va, tada pirmą kartą dėl to susipykau su vyru. Nuo to karto, išgirdau daugiau anytos pasisakymų apie savo mamą, apie mano šeimą... Vis dažniau pradėjom pyktis su vyru dėl jo mamos. Po metų teko ieškotis naujos gyvenamosios vietos. Anyta aišku, taip pat tame dalyvavo. Iš pradžių šantažavo mano tėvus,kad jie TURI vaikams padėti, po to pradėjo vėl juos šmeižti, kad jie negali padėti... (vyro tėvai gyvena daug geriau nei manieji). Nelabai išėjo ir vyrą įtikinti tuo, kad viską turim daryti patys, kad tėvai neturi ir neprivalo mums viską parūpinti (pas juos šeimoj abiems sūnums tiesiog įdiegta, taip išauklėta, kad ko jie patys negali ar nenori pasiekti, parūpins mama. Kai bardavau vyrą dėl išlaidavimo, jis atkirsdavo, kad jei pritrūksim pinigų, duos mama
)Galų gale, nusprendėm, kad vyro tėvai padės pasiimti paskolą būstui (tuo matu mūsų atlyginimai buvo per maži paskolai), mes patys ją mokėsim, o kai paaugs atlyginimai, perimsim paskolą ant savęs. Susiradom butą, tėvai savo vardu paėmė paskolą ir kaip paramą savo sūnui, pasisiūlė metus pamokėti. Iš tikrųjų, mums buvo labai didelė parama. Atlyginimai augo, kiek galėjom taupėm, mano tėvai padėjo - darėmės remontus. Atrodo viskas gerai, pagaliau viskas išsisprendė. Bet... atėjo laikas persirašyti paskolą. Anyta paskolos nebeperrašo, nes - "O KAI JŪS SKIRSITĖS, PUSĖ BUTO LIKS ŽMONAI"
Ilgai negalėjau atsigaut po tokių jos žodžių. Ypač tų - "KAI JŪS SKIRSITĖS". Dieve, net sapne nesapnavau, kad kada skirsiuos. Laimingi tvarkėmės savo namučius, auginom nuostabią dukrytę, planavom kada geriausia antrą būtų pradėti.... o čia???? Kad bent būtų pasakiusi "Jei skirsitės", o dabar "KAI skirsitės".Ir manau nuo to laiko viskas pradėjo griūti..... Pradėjau nebepasitikėti jo šeima, vengti susitikti, važiuoti pas juos. Pradėjau įtarinėt vyrą, tikrinti, sekioti, klausytis jo pokalbių su mama. Prasidėjo mano širdies ir galvos košmaras.
Jinai pasiūlė padovanot tą butą sūnui. Sutikau ir nieko nepriekaištavau. Tada ji vėl persigalvojo, nes "o jeigu jūs neišsiskirsit greitai ir parduosit tą butą, nusipirksit kitą - tai vėl žmonai puse teks".
Ir manau nuo to laiko mūsų šeima pradėjo griūti..... Kaltinau vyrą kiekviena nutylėta smulkmena, kaltinau dėl tokių motinos minčių, jos kalbų apie mano šeimą, apie mane pačią.. Pradėjau nepasitikėti savimi.
Ir pati to nenorėdama pradėjau ruoštis skyryboms. Išsilaikiau teises tuo tikslu, kad išsiskyrus man pačiai reikės važinėti i darbą, vaiką į darželį vesti. Pradėjau lieknėti - nes nenorėjau būti stora kiaulė palikta vyro. Norėjau būti savimi pasitikinti, stipri, galinti savimi ir savo dukrele pasirūpinti moteris. Atsidariau dar vieną sąskaitą banke, pervedinėjau ten pinigus - nes kaip aš viena pragyvensiu, reikės santaupų. Be galo norėjau visiems įrodyt, kad galiu ir viena, kad man vyras net nereikalingas. Ir iš tikrųjų - jis man pasidarė nereikalingas. Širdy nereikalingas. Bet kokį žingsnį darydama stengiausi neprisileist jo nuomonės ar pagalbos, kad tik būčiau kuo savarankiškesnė. Kad tik visi pamatytų, kokia aš stipri....
Pradėjau jį analizuot, ieškot jame blogybių ir visada tai jam pasakyti. Aš jų, aišku, radau... Ir dabar jame matau vien tai kas blogą.
Labai norėjau atrodyti stipri, protinga, bet..... Kiekvienas motinos žodis, kiekvienas vyro priekaištas, kad motina teisi, kiekvienas mano vyro žeminimas ir atsako gavimas - tiesiog smaugte smaugė. Susimaišiau visiškai savy... iš to mano stiprumo gavosi trigubas silpnumas, savęs žeminimas. Aš pati kiekvienu savo žodžiu trypiau save.
Nekenčiu dabar visų. Nekenčiu jo, nekenčiu jo šeimos, nekenčiu draugų, nekenčiu visų visų. ši savaitgalį ten savo mamą įžeidžiau. Aš kiekviename žmoguje matau tik blogį. Kiekvienas draugas yra mano priešas. Negaliu su niekuo bendraut, nes atrodo visi mato kokia aš bjauri, visi žino tai ką anyta apie mane kalba ir visi tiki ja. Noriu išeiti iš darbo, nes manau ir ten visi nutuokia, koks mano gyvenimas. Dėl kiekvienos smulkmenos tokias katastrofas padarau...
O dabar - vienintelis mano noras SKIRTIS. Kad nebebūtų jo, kad nebebūtų jo motinos, kad nebebūtų nė vieno draugo, kad nebebūtų nė vieno pažįstamo. Kad bučiau tik aš ir mano vaikas.
Ir iki šios dienos tikėjau, kad kalti visi - jis, jo motina, jo šeima, jo artimiausi draugai - visi šnairuoja, visi manęs vengia. Jaučiausi nuskriausta, nesuprasta.... Dabar pagalvoju, o gal visos problemos many. Tai aš pati viską susikūriau, viską "susitvarkiau". Pati pasiekiau, kad nebeturiu savo šeimos. Kalta, kad vyras manimi šlykstysi, ir bet koks mano žodis jam didina pagiežą ir neapykantą man (o gal čia vėl tik mantaip atrodo).
Norėčiau viską pradėt nuo pradžių, bet... iki kito mano isterijos priepuolio. man nepavyksta...
Ir kas baisiausia - pradėjau nuteikinėti dukrelę prieš jį... Nežinau kodėl, negaliu to paaiškinti..... Gal noriu, kad jam skaudėtų?...
Nežinau, ko tikiuosi iš jūsų - išbarkit , paguoskit - man reikia visko.... jei ir nieko neparašysit - bent išsiverkiau kaip žmogus
Atsiprašau už klaidas ir nerišlų tekstą.
