Mano vyresnėlė nuo trijų mėn be jokio vargo užmigdavo lovelėj. Tiesiog padainuoju lopšinę, pabučiuoju, ir pasitraukiu nuo lovytės. Auksinis vaikas buvo

Ir tebėra

Kurį laiką miegodavo viena kambary. O va mažius.. Tai Dieve padėk

Iki šiol su manim lovoj miega, lovytė - siaubų siaubas. Mat jis ir taip lepūnius - nuo mamos nė per žingsnį, tai apie miegojimą atskirai nei kalbos negali būti. Anksčiau užmigdavo prie papuko, dabar nebe, pavalgo ir keliasi, šneka, žaidžia. Rodau - gulkis, apapa, - nė už ką. O prieš porą dienų persikraustėm su mažium į vaikų kambarį, tai dar ir didžioji bandė pradėt siautėt kartu - kaip čia dabar, brolis nemiega, o aš turiu miegot. Ir triukšmauja mažius, trukdo jai. Tai dabar darau taip: didžiajai griežtai pasakau - kad man nė garso, nesvarbu, ką brolis daro. O mažių pasiguldau šalia ir švelniai, bet tvirtai apkabinu, prisiglaudžiu, ir lopšinę dainuoju tyliai į ausytę. Ir ką jūs manot? - pergalė!

Aišku žviegia iš pradžių, spardosi, bet greit nurimsta. Užvakar du kartus reikėjo lopšinę sudainuot, kol nusiramino, vakar jau tik vieną. O mažiui nurimus ir dukrytė užmiega. Beje tokį metodą taikiau ir dukrelei, nes buvo toks periodas, kai pradėjo vaikščiot, aktyvumas padidėjęs - keliasi, ir viskas. Tai irgi paguldydavau ant šoniuko į lovytę, laikydavau su ranka, ir dainuodavau, kol užmigs. Ir greit praėjo tie spyriojimaisi. Paskui pati prašydavo, kad ranką uždėčiau

Žodžiu svarbu griežtumas, ir kantrybė. Jei mato vaikas, kad mamos žodis paskutinis - greit nustoja spyriotis. Tik kartais reik jiems padėti tą suprasti

AIšku, nepaudžiu taip, kad skaudėtų vaikui. Tiesiog laikau tvirtai, kad negalėtų atsikelti, ir į psichus dėmesio nekreipiu. Dar svarbu būti ramiai ir nerodyti susierzinimo, kai neklauso - tada jie jaučia, kad pasiekė savo. Sėkmės visoms migdant savo angeliukus

O aš tikiuosi, kad mano mažasis vieną dieną pradės lovytėj miegoti, bet nedraskau kol kas - jam saugiau su manim. O ir aš nesiskundžiu - smagu, kai klekas šiltas šalia