Naktipiečiams žadėtoji pasaka.
Sanpaulija Piervaja liubovj
Močiutė, gyvenanti pirmajame daugiaaukščio bute, staigiai ėmė senti ir neatpažįstamai keistis. Jos veidas vis labiau balo, akys skaidrėjo, iš namų vis rečiau beišeidavo netgi šiukšlių išsinešti.
Visą gyvenimą buvo vieniša. Kai vieną gruodžio dieną netikėtai pasimirė jos mylimasis, jai tuo metu buvo gerai virš trisdešimties. Laidotuvių metu prie kapo ji davė sau įžadą niekada neištekėti. Tačiau neištekėjo ne dėl įžadų, o todėl, kad nesutiko žmogaus, kurio akys šviestų tokiu dangišku mėlynumu, o žvilgsnis keltų į viršų, suteikdamas sparnus.
Gyvenimas ėjo, paskui bėgo, paskui jau ritosi kūlvirsčia. Iš gražios moters ji tapo oria ponia, vėliau senute. Kai kas vis dėlto užsukdavo į jos namus. Tai buvo jauna kaimynė iš priešpriešinio buto, kurios palangės švytėjo nuo gražių ir akiai neįprastų gėlių vazonėlių. Kai kurias močiutė atpažino. Tai buvo žibutės, auginamos vazonėliuose. Na, sanpaulijos. Kitos irgi vadinosi taip pat, tačiau atskirų veislių vardų močiutė neįsiminė. Mergina iš priešpriešinio buto rūpinosi savąja kaimyne, kartais pasikviesdavo arbatos su pyragu, dažnai senutę apipirkdavo. Merginai reikėjo tokios dėmesingos jos sanpaulijų gerbėjos. Tačiau jaunystė nebūtų jaunystė...
Vieną dieną mergina, kaip visada užsukusi pas senąją kaimynę, pasakė, kad... išsikrausto. Kad ji sutiko pirmąją, tikrąją ir didžiąją meilę, ir ji su savuoju princu keliasi gyventi į tolimą Anglijos šalį. Sutrikusi močiutė drebančiu balsu paklausė: O kaipgi bus... su tavo sanpaulijomis Iš tiesų tai ji norėjo paklausti visai ką kita, jai rūpėjo, o kaipgi ji pati dabar liks gyventi viena... Mergina atsakė, kad visą savo kolekciją ji išdalijusi savo artimoms sielos draugėms sanpaulininkėms. Kelios gėlytės nukeliavo į Tauragę, kelios į Jurbarką, dar kitos į Klaipėdą, o kelios Vilnių, į Panevėžį, dar kitos pas augintoją į Kėdainius, o ir tame pačiame Kaune atsirado daug norinčiųjų jos turtą priglausti. Tačiau ji palikusi vieną baltąją su rausvu išsiliejimu į žiedlapius, jai, močiutei, kurią pamilo. Mergina ištiesė rankose sanpaulytę vaikiuką, kurios vardas buvo Piervaja liubovj.
Mergina su savo meile išsikraustė. Palangės liko tuščios, butas tamsuojančiais langais. O močiutė iš namų išeidavo vis rečiau ir rečiau. Bėgo dienos, jos gėlelė niekaip o niekaip nenorėjo žydėti, o močiutė vis eidavo ir eidavo prie palangės. Ir kada, ilgesingai žiūrėdama į sanpauliją svarstė senoji, ir kada gi pražys mano Piervaja liubovj?.. Gal ir niekada jau...
Vieną rytą tiesiai iš sapno atėjo jos mylimasis, viesulo plaukais, o jo akys švietė dangišku mėlynumu ir žvilgsnis kėlė į viršų. Ji lengvai kaip jaunamartė pakilo iš patalo ir šypsodamasi padavė savo pirmajai meilei ranką.
Kai po kelių dienų sunerimę kaimynai išlaužė buto duris, namus rado tuščius. Prie pat lovos, ant nedidelio vaistų staliuko, kažkas bolavo lyg angelo sparnai. Tai švietė nedidelės gėlės du balti su rausvu išsiliejimu žiedlapiai. Sanpaulija Piervaja liubovj...
bet pasaka fantastiška 
tai ryt jau purksiu profilaktiskai ir kitas 
o gal nepasiskundziau 
kaip pavadinsi, taip nepagadinsi 
o dabar tai jos dar ir apsirgo, tai as gelytes gydau, o jis zuveles 
ir nusprendem kad reikia mums lentynos nemazos, kur stoves akvariumas ir sanpaulijos 
akvariumas ir gėlės labai 
visoms uz pagiras
