Peliukas ir Pieštukas - Dėdės Miego pasakos

Peliukas ir Pieštukas

Peliukas ir Pieštukas

Gyveno ant vaiko stalelio Pieštukas. Sykį, kai vaikas miegojo, užsikabarojo ant stalo Peliukas. Pamatė Pieštuką, pačiupo ir nusitempė į savo urvelį.
-Paleisk mane! – ėmė prašyti Pieštukas. – Kam gi aš tau reikalingas? Juk aš medinis, nevalgomas.
-Aš tave sugraušiu! – pasakė Peliukas. – Man labai niežti dantys ir aš nuolatos turiu ką nors graužti. Va kaip! - Ir Peliukas skaudžiai suleido dantis į Pieštuką.
-Oi!... – suriko Pieštukas. - Tada leisk man paskutinį kartelį ką nors nupiešti, o paskui daryk, ką nori.
-Gerai jau, gerai, - sutiko Peliukas, - piešk! Bet paskui aš vis tiek sugraušiu tave į šipulius.
Atsiduso Pieštukas ir nupiešė skrituliuką.
-Čia sūris? – paklausė Peliukas.
-Gal ir sūris, - atsakė Pieštukas ir nupiešė dar tris mažus skrituliukus.
-Na, žinoma, sūris, o čia jo skylutės, - spėliojo Peliukas.
-Gal ir skylutės, - sutiko Pieštukas ir nupiešė dar vieną didelį skritulį.
-Čia obuolys! – sušuko Peliukas.
-Gal ir obuolys, - atsakė Pieštukas ir nupiešė kelis pailgus ritinėlius.
-Oi, žinau čia dešrelės! – šūktelėjo Peliukas ir apsilaižė. – Na, greičiau baik piešti, man labai niežti dantys.
-Palauk dar trupučiuką, - paprašė Pieštukas.
Ir kai jis pradėjo piešti trikampiukus, Peliukas ėmė rėkti:
-Čia panašu į ka... gana, nebepiešk!
Bet pieštukas jau brūkštelėjo ilgus ūsus...
-Juk čia tikra katė! – Išsigandęs sucypė Peliukas. - Gelbėkit! – Ir puolė atgal į urvelį.
Nuo to laiko Peliukas niekad iš ten nebekišo nosies.
O Pieštukas iki šiol dar gyvena ant stalo, tik jis pasidarė toks trumputis.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis