Reikia draugo vaikui

Sveikos mamytės,
Mano vyresnėlis (7m.) labai nori "nuosavo šunio, kuris galėtų miegoti ant kilimėlio prie jo lovos" . O jei rimtai, tai turim šiokių tokių psichologinių bėdų ir psichologė rekomendavo nupirkti šunį. Vaikas gana uždaras, dažnai liūdi be priežąsties arba negali jos įvardinti. Visi bendrai nusprendėm, kad jam reikia draugo. Taigi belieka išsirinkti. Jam labai patiko chihuahua ( nežinau ar tiksliai parašiau), bet perskaičiau, kad jie, nors ir yra labai ištikimi šeimininkui, nemėgsta vaikų. Man asmeniškai gal patiktų toyterjeras.
Gal galėtumėt patarti, nes perskaityti visą forumą ir susirinkti info turbūt prireiktų kelių metų
Dar noriu pasakyti, kad gyvename nuosavam name, bet aš esu linkusi laikyti mažesnį šunį. Šį pavasari nugaišo 16 metų pas mus gyvenusi nekilminga kalytė, bet vaiko liūdesys tikrai ne dėl to, nes jai dar bunant gyvai jis jau prašydavo "savo šunio". O dabar turime priglaustą mišrūnę, bet laikome ją kieme. Būtų puiku jei parašytumėt ir apie tai kaip gal būt įmanoma suderinti abu šunis, nes vyras linkęs , tuo atveju jei įsįgysim kitą, priglaustosios atsisakyti. O man širdis neleidžia, nes ir taip jau išmestą priglaudžiau, ir 5 mėn. jau bandau prisijaukinti, o ji vis dar nelabai prisileidžia glostoma, ir ėda tik kai pasitraukiu į gerokai šoną.
Lauksiu patarimų

Toyterjeras tokio amžiaus vaikui per mažas. Vaikas gali netyčia rimtai sužeisti šunį. Geriau rinktis kažkur maždaug 10-20kg sveriantį šunį. Kad vaikas galėtų kartais išvesti pavedžioti, lengviau žaistų. Apmastykit kokio charakterio ir savybių šuns norit, pagal tuos kriterijus jau ieškokite veislės. Vien "draugiškas su vaikais" nepasako apie šunį praktiškai nieko. Pagalvokit apie augintinio aktyvumo lygį. Kiek laiko galėsite skirti kailio tvarkymui.

Ir atkalbėkit vyra nuo tos nesąmonės, kad jei naują perkam seną išmetam... jei vaiko naujo susilauksit, seną jis irgi norės išmesti? Netaikau asmeniškai, tiesiog palyginimas. Šuo juk irgi gyvas padaras, ne daiktas.
Manau, gal cvergas jums tiktų - labai smagūs šunys, tinka namie auginti, neturi povilnės, tokio teisingo charakterio šunys - aktyvūs, energingi, nelepūs pabandykit pasidomėti http://www.kennelunija.com/

Kenya, štai ką atsakiau savo kurtoj temoj. Ačiū už pasiūlyma. Kažkada teta turėjo ryzenšnaucerį, tikrai puikus šuo.

Tą temą, prieš skelbdama savają perskaičiau. Bet ten tik "man gražu", "man nepatinka", "ar tiks laikyti bute".
O aš manau visai kitaip apibrėžiau temą. Mums reikia ne tik šiaip šuns namie. Aš klausiau labiau apie psichologines veislių ypatybes. Ir tai nėra tik šiaip vaiko užgaidų pildymas, o šuo reikalingas kaip gydymo priemonė, kaip proceso dalyvis. Būčiau dėkinga už tokius patarimus.
Salygos, dėmesys, ir visa kita šuniui žinoma bus suteikti patys geriausi, nes juk mes ieškome šeimos nario.
(paskutinis sakinys skirtas labiau visom, kurios rupinasi ar galės kiti pasirūpinti šunimis. tiesiog radau labai daug tokiu komentarų kitose temose.)
O to priglaustojo šunelio neketinu atsisakyti ( nor ir parašiau, kad vyras norėtų), tiesiog pabrėžiau, kad reikia atsižvelgti į tai, kad jau yra šuo namie.
Ačiū

Nu nežinau, jūs nenorite didelio šuns, bet rekomenduočiau labradoro retriverį, nes būtent jie yra vadinami TERAPINIAIS šunimis. Jei žinote jie ir aklųjų vedliai ir atlieka daug kitų f-cijų. Bet jums svarbu vaikiukas. Manau, kad idealesnio šuns už labradorą nėra - nes šie šunis vaikus tiesiog dievina. Savaime suprantama, kad kaip ir bet kuriam šuniui taip ir labradorui reikalinga dresūra, auklėjimas, mokinimas, bet jie geriečiai iš prigimties, tai jų kraujyje (aš kalbu apie veislinius šunis su stabilia psichika), nes jūsų atvjeu mišrūno tikrai nepatarčiau pirkti. Juk norite būti ramūs ir užtikrinti dėl savo vaiko.

O cvergas, tai sumažintas ryzenas, jei jau jums didelės širdies mažame kūne reikia

Aš irgi manau kad labradoro retriveris jums būtų idealus šuo, nes jis patikimas, vaikas su juo jausis saugiai. Tai ramus šuo, turintis savybę vien savo buvimu šalia nuimti stresą ir suteikti žmogui pasitikėjimo savimi.
Suprantu kodėl jūs norite mažo šuniuko, tačiau jeigu vaikas nori "nuosavo šuns" geriau rinktis labradorą, nes visi mažų veislių šuniukai labiau linkę pasirinkti sau šeimininku suaugusį žmogų. Vaikui bus skaudu, kad "jo nuosavas" šuo jus arba kitą suaugusį myli labiau negu jį. Ir "perprogramuoti" šunelio pasirinkimo jūs negalėsite. O labradoras vienodai myli visus šeimos narius, bet su vaikais jis linkęs praleisti daugiau laiko. Jis yra patikimas, labai lengvai valdomas (netgi be dresūros), be to žaismingas, sveikas. Tik renkantis iš vados geriau pasirinkite ramesnio charakterio šunį, o ne patį judriausią.

Linkiu ir jums pajusti tą nuostabų jausmą, kai ateini į vaiko kambarį ir matai vaiką atsigulusį ant grindų ir padėjusį galvą ant šuns skaitantį knygą. O šuo apsalęs iš laimės net nebando pajudėti. Arba kai vaikas, kuris nemėgdavo eiti į lauką visą dieną kieme mėto kamuoliuką ir dūksta su šunimi, nes to šuns trykštančiai gerai energijai ir jo žvilgsniui, prašančioms akims "Dar pažaiskim" neįmanoma atsispirti...
Tokie jau tie labradorai

Aš irgi rekomenduočiau labradorą, šuonemažas, bet nuostabus draugas vaikams. Pati augini vokiečius, jie gražiai bendrauja su vaikais, bet jiems svarbiausia šeimininkas, vaikas gali būti, gali ne. Kai dėl tarnybos namie atsiradolabradoras, aš supratau k tai reiškia šuns ir vaiko ryšys, jie nepaprastai myli vaikus, labai noriai su jais bendrauja. Vaikai jokio kito mano šuns taip nemyli kaip labradorą. Aš jį perėmiau jam buvo 5 metai, ryšys su vaikais atsirado po dienos, kai dukra susirgo, jis atsigulė su ja į lovą nosis į nosį, po patalu (nei vienas mano šuo taip nedaro) ir sąžiningai sirgo kartu, vos tik ji atsigavo, jis ramiai grįžo į savo vietą. Man nepatiko jūsų poste viena-tas noras atsisakyti kito šuns kai atsiras naujas. Ir ką jūs jautriam vaikui parodot? Kad kai atsiranda kažkas geriau kitas draugas tiesiog imamas ir išgrūdamas, duonelės jm nepakanka ar ko kito. Labai negražu, tai draugo keitimas, šuo yra šeimos narys ir labai svarbu kaip jūs su juo elgiatės vaiko akyse, kokia pagalba, kai kalba eina apie šunį namie kaip apie priemonę, tai neteisinga jau nuo pat pradžių. Paskaitykite čia :
vaje, radau už širdies griebiantį tekstą... manau kas nors norės paskaityti...

"Kaip Tu galėjai?"
Kai buvau mažas šuniukas, aš prajuokindavau tave savo kvailiojimais. Tu mane vadinai savo vaiku, o virtinė sukramtytų batų bei keletas bemėtant sunaikintų pagalvių nesutrukdė man tapti tavo geriausiu draugu. Kaskart, kai būdavau bloga, pagrūmodavai man pirštu ir paklausdavai: Kaip tu galėjai? Bet po to tu nurimdavai ir, apvertęs mane, pakasydavai pilvuką.
Mano lavinimas truko ilgiau nei buvo tikėtasi, nes tu buvai labai užsiėmęs, tačiau mes abu daug dirbome. Aš prisimenu tas naktis, kai kaišiodavau snukutį į tavo lovą, klausiausi slapčiausių tavo svajonių ir maniau, kad gyvenimas negali būti geresnis. Snausdamas saulėkaitoje, aš laukdavau tavęs vakare grįžtant namo.
Aš buvau laimingas, nes laimingas buvai tu. Kai gimė jūsų vaikai, aš dalinausi džiaugsmu. Aš žavėjausi jų rausvumu, jų kvapu bei norėjau, kad jie būtų laimingi. Tik ji, o taip pat ir tu, bijojote, kad galiu juos nuskriausti, todėl aš didžiumą laiko praleisdavau uždarytas kitame kambaryje. O aš norėjau juos mylėti, tačiau tapau meilės kaliniu.
Kai jie paaugo, aš tapau jų draugu. Jie įsistverdavo mano kailio ir svirduliuodami atsistodavo, baksnodavo pirštais man į akis, tyrinėdavo mano ausis bei bučiuodavo snukį. Aš dievinau juose viską, ypač jų rankas nes tavo rankos dabar mane retai paliesdavo, ir būčiau gynęs juos, o prireikus atidavęs ir gyvybę. Aš įsliūkindavau į jų lovas ir klausydavausi jų rūpesčių bei slaptų svajonių. Kartu mes laukdavome, kada pasigirs tavo mašinos burzgesys.
Buvo laikas, kai paklaustas, ar turi šunį, tu ištraukdavai mano nuotrauką iš piniginės ir pasakodavai apie mane istorijas. Po kelerių metų į šį klausimą tu tiesiog atsakydavai taip, ir pakeisdavai temą. Iš Tavo Šuns aš virtau tiesiog šuniu, ir tu piktindavaisi išlaidomis, skiriamomis mano priežiūrai.
Dabar tau pasitaikė galimybė kilti karjeros laiptais kitame mieste, ir tu kartu su jais persikelsi į namus, kuriuose negalima laikyti gyvūnų. Tu priėmei "geriausią savo šeimai sprendimą, tačiau buvo laikas, kai vienintelė tavo šeima buvau aš.
Aš džiaugiausi pasivažinėjimu mašina, kol neatvažiavome į gyvūnų prieglaudą. Ji atsidavė šunimis ir katėmis, baime, neviltimi. Tu užpildei dokumentus ir tarei: Žinau, kad surasite jam gerus namus. Jie susigūžė ir skausmingai į tave pasižiūrėjo. Jie suprato, koks likimas laukia vidutinio amžiaus šuns.
Tu turėjai atplėšti sūnaus pirštus nuo manes, kai jis klykė "Ne, tėti! Prašau, neleisk jiems pasiimti mano šuns!" Ir man buvo neramu dėl jo bei tik ką jo išmoktos pamokos apie draugystę ir ištikimybę, apie meilę ir atsakomybę, apie pagarbą gyvybei. Atsisveikindamas tu paglostei man galvą, vengdamas mano žvilgsnio. Tu turėjai viską atlikti laiku, o dabar jau ir aš turėjau savo terminus.
Tau išėjus, dvi malonios damos pasakė, kad tu tikriausiai jau kelis mėnesius žinojai apie neišvengiamą persikėlimą, bet nepasistengei surasti man kitų gerų namų. Jos papurtė galvas ir paklausė: "Kaip Tu galėjai?"
Čia, prieglaudoje, jie mums buvo dėmesingi, kiek tai leido jų įtempta dienotvarkė. Žinoma, jie mus šėrė, bet aš jau seniai praradau apetitą. Iš pradžių, kai kas nors praeidavo pro mano gardą, aš bėgdavau prie grotų, tikėdamasis, kad tai tu kad tu apsigalvojai, kad visa tai yra tik blogas sapnas, - ar tikėjausi, kad tai bus bent kas nors, kam aš rūpėčiau, kas nors, kas galėtų mane išgelbėti. Kai supratau, jog negaliu dėl dėmesio varžytis su laimingais dūkstančiais kačiukais ir šuniukais, nesuvokiančiais savo lemties, aš pasitraukiau į kampą ir laukiau.
Aš girdėjau jos žingsnius, jai ateinant manęs dienos pabaigoje, nuneštas į atskirą kambarį nesipriešinau. Nuostabiai tylų kambarį. Ji užkėlė mane ant stalo, patrynė man ausis ir liepė nesijaudinti. Mano širdis daužėsi belaukiant to, kas neišvengiama, tačiau jaučiau ir palengvėjimą. Meilės kalinys baigė savo laiką. Tačiau kaip ir visada, man labiau rūpėjo jis. Našta, kurią jam teko nešti, sunkiai jį spaudė, ir aš tai žinojau, kaip kad žinodavau visus tavo jausmus.
Ji švelniai uždėjo turniketą ant mano priekinės kojos, o jos skruostu nuriedėjo ašara. Aš švelniai prisiglaudžiau prie jos rankos, kaip darydavau guosdamas tave prieš daugelį metų. Ji meistriškai įsmeigė adatą man į veną. Jausdamas, kaip geliantis ir šaltas skystis plinta po mano kūną, aš mieguistas atsiguliau, pažvelgiau į jos mielas akis ir sumurmėjau: Kaip Tu galėjai?
Galbūt supratusi mano šunišką šneką, ji ištarė: "Man labai gaila." Ji apkabino mane ir paskubomis paaiškino, kad toks jos darbas: užtikrinti, kad aš patekčiau į geresnę vietą, kur nebūsiu ignoruojamas, užgauliojamas, pametamas ar turėsiu rūpintis pats savimi; tai meilės ir šviesos šalis, tokia skirtinga nuo šios žemiškos realybės. Iš paskutiniųjų jėgų aš pabandžiau ją įtikinti, kad mano Kaip Tu galėjai? nebuvo skirtas jai. Tai buvai tu, Mano Mylimas Šeimininke, apie tave aš galvojau. Aš galvosiu ir lauksiu tavęs amžinai.
Tegul kiekvienas Tavo gyvenime rodo tau tokį atsidavimą.

Aš ir manau, kad tokiam vaikui reikia didesnio šuns, pvz. retriveris. Toks šuo bus ir draugas, patikimas vaiko bėdų klausytojas ir netgi sargas (nors jie labai draugiški). Vaikas jaus, kad tokiu šunimi tikrai galima pasitikėti.
Neseniai mačiau prie mokyklos būrį vaikų (pirmokai ar antrokai) ir kaip jūs manot kodel gi jie ten stovėjo, ogi aplink lakstė labradoras įsikandęs kamuolį Turbūt vienas vaikas atsivedė savo augintinį ir susirinko nemažas būrys smalsių vaikų norinčių su tuo šunimi pažaisti. Vaizdas buvo
O kito jūsų augintinio tikrai nereikia atsisakyti, kaip tik naujokas gali padėti išgelbėtam šuniui įgauti pasitikėjimo žmonėmis. Patikėkit kalbu iš savo patirties, nes auginu bokserytę kuriai 9 metai ir prieš pusmetį buvau šigelbėjus jaunutę mišrūnę, kuri siaubingai bijojo žmonių. Tik savo šuns dėka aš labai greitai prisipratinau mažylę, nes ji matydavo, kad bokserei gera su manim ir kad aš jos neskriaudžiu. Mažylę laikiau savaitę (kol atradom naujus šeimininkus) ir tikrai per tokį trumpą laiką ji įgavo daugiau pasitikėjimo savimi, tapo drąsesnė.
Linkiu susirasti šunį kuris pagelbės tiek vaikui tiek kitam jūsų augintiniui.

Na ir aš pasisakysiu labradoras kaip tik mes gavom jau suaugusia kalytę,tai anukė 10metų puikiai susitvarko,ir gali išsivest pavedžiot,ir sunytė vaiką myli labiausiai už visus,vis šalia ,didžiausios draugės.ką rinktis kalytę ar patinuką,vėlgi,manyčiau kalytės švelnesnės,nesistengia dominuoti,bet čia mano nuomonė,kas turi patinukus tikriausiai mano kitaip

Dėl labai panašių priežasčių savo sūnui irgi ilgai ieškojau šuns - kažkodėl man atrodė, kad prancūzų buldogas jam bus geriausiai - dabar po dviejų metų, galiu pasakyti - kad nelabai . Tiesa, tas šuo be galo myli vaikus - bet šeimininkas jam tikrai negali būti vaikas. Ir jo tikrai nesuvaldys vaikas. Gal geriau, kaip merginos rekomenduoja - retriveris .
Dar galiu pridurt, kad mums gelbėjo ne tik šuo, bet ir katinas ir akvariumas - nė vieno iš šių dalykų vaikas neprašė - net gi priešingai - visai nieko nenorėjo. Dabar labai myli kates, einam į šunų parodas pažiūrėti gražių šuniukų (netgi veisles skirti pradėjo).
Patarčiau su vaiku nueiti į šuniukų parodą - gal kartais ten lengviau bus apsispręsti

Zay, ne taip mane supratot, tikrai neketinu atsikratyti dabar pas mus gyvenančia Honda.

Labai ačiū visoms už patarimus. Apie labradorus esu girdejusi daug gero, bet kaip tyčia kaimynai turi auksaplauki retriveri, na tai kvailesnio šuns nesu mačiusi. Bet įtariu, kad ten gal šeimininkų įtaka.
Ann, mums irgi rekomendavo šunį, katę ir žuvytes Bet katėms vaikas alergiškas, o aš nelabai draugiška , todėl atpuola. Žuvytės gražu, bet tai taip neapčiuopiama, joms nepasiguosi, neprisiglausi. Šunų parodos jau laukiam.


ToyToy, vat tokio vaizdelio aš ir noriu. Tokia buvo mano pirmoji augintinė, su manim net lovoj vienoj miegodavo. O dėl "nuosavo šuns" labai geras pastebėjimas, tikrai būtų ne kas jei šuo pasirinktų kitą šeimos narį.