Sveikutes. Gyvenam daugelio issvajotoje Vokietijoje, bet kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad vaziuosim i Lietuva. Pragyvendavom ir ten, o isvaziavom gyventi geriau. Dabartinis atlyginimas, zinoma, nepalyginamai lengviau uzdirbamas ir kalba mokame einwandfrei

, bet tai niekaip neatsveria savijautos. Mes cia svetimi, be priezasties prastesni nei vietiniai.
Kas pasikeite i gera - pirkiniu krepselio turinys. Bet neatsveria tai neigiamu emociju. Jaunuoliams prigyti lengviau, jie nebuvo suleide saknu Lietuvoje. O mes jau artejam prie keturiasdesimt, kai artimieji, iprastos vietos ir iauge iprociai ne taip greitai issirauna. Suprantu zmones, kurie turi paskolu Lietuvoje ir niekaip neisisuka i geresni darba. Jiems reikia viska uzgniauzus darbuotis emigracijoje.
Padetis Lietuvoje nera tokia tragiska, kaip piesia ziniasklaida ir niurzgliai. Savo kampeli galima rasti. Kazkur jau buvo mineta forume ir as pasikartosiu - jei pragyvenama savo salyje, rysiai su seima, artimaisiais stiprus, sirdyje turite nemazai lietuviskumo (cia tikrai nejuokauju), reikia labai pagalvoti, ar isvaziuoti.
Kitavertus, pries isvaziuodama is Lietuvos, netikejau, kad parasysiu tokius zodzius, buvau "orientuota i uzsieni" iki panagiu. Gal tikrai kiekvienam reikia savo kailiu patirti ir tada spresti. Patareju kaip elgtis simtai, bet tai asmeninis sprendimas. Tik nereikia kenteti ir bijoti grizti.