Sveikos

šiuo metu ir mūsų šeimoj atviras klausimas, ką daryti, kur orientuotis, Lt ar užsienis...

Lt turim paskolą, bet ji, aišku, nėra tas faktorius, kuris nulemtų sprendimą. Anglų kalbą su vyru mokam, specialybes turim pakankamai einamas, be to juk neprivaloma būtinai dirbti pagal jas

Užsienį jau esam matę. Anksčiau aš labai nenorėjau niekur važiuoti, o dabar jau aš svarstau gal reikėtų pasiryžti

Manau, gal paprasčiau bus gyventi (ne nuo algų iki algų), paskolą atiduoti, tėvams padėti (kol kas nepadedam, jie mums padeda, bet..), galimybės vaikui ar vaikams didesnės, soc. garantijos kitokios, galų gale į Lt sugrįžti juk visada galima. Aišku, niekada nežinai kokia joje būtų situacija. Labiausiai mane šiuo metu nervina tai, kad Lt negerėja padėtis, o tik blogėja (o gal čia tik man taip atrodo???

) Bet juk žmonės baigia išvažiuoti. Mums nėra čia labai blogai, bet norėtųsi ir to požiūrio į žmogų tiesiog kaip į žmogų... O gal aš mąstau apie neįmanoma ir niekur važiuoti neverta, nes visur taip pat? Bet tai vien kainas su atlyginimais Lietuvoje ir kitose ES šalyse palyginus pikta pasidaro. O politikai svarsto, kad reikėtų padidinti mma nuo 800 Lt iki 850 Lt. Tai ką čia dar pasakyti

Pasidalinkit mintimis...

So I say, ask and it will be given to you; seek and you will find; knock and the door will be opened for you. JC