Neištikimas vyras

Nepanasu,kad juokavai .

Gaila nepazysti manes asmeniskai,ne tiek prijuokinciau :-D aisku yra karcios patirties ir pas mane visad burnodavau ant palaidunu ! Buvo ir man nervu pritampe tie vyrai-bet susitvarkiau kaip reikiant ot ! Jei ne Mano dabartinis draugas galiu duot 100% buciau likus senmerge neturiu tiek kantrybes as kariaut su jais
Papildyta:

Nors kas cia zino,gal dar isipaisysiu I vienisiu gretas,niekuom negali dabar buti garantuotas,kolkas yra kaip yra man gerai,nesiskundziu,o toliau gyvenimas parodys kaip bus

Zinok,nesu visiska kvaile,kad neskirciau,kur zmogus juokauja,o kur ne,tu tikrai nejuokavai,bet keista,kad dabar giniesi,nesuprantu,kam ta darai,rasai,kad esi viena,o dabar jau,kad turi drauga,siunti velniop visus,paskui sakai,kad ne visus,o galiausiai,kad juokavai,susidvejinusi asmenybe?

Nu va prasideda as rasiau, kad nera blogai buti vienai, o ne kad as esu viena,kad gerai suprast kada zmogus juokauja o kada ne reikia ji asmeniskai pazynoti,o ne is keliu sakiniu spresti, o kad daugelis vyru kiaules tai isitikint galima paskaicius vien si foruma as tik pritariau ju nuomonei,apie savo asmenini gyvenima as nieko niekam cia nepasakojau,nes esu naujoke apie savo drauga as niekad nekalbejau,bet tai dar nereiskia,kad negaliu issakyt nuomones is ankstesnes savo patirties,ir kvaile jusu niekas ne laiko ir itikint kazkuom nesistengia .

Klystat. Neištikimam vyrui nusi... ir ant žmonos ir ant vaikų. Tiesiog nenori turto dalintis ir alimentų mokėt. Eina kur nori, pi..a ką nori, žmona vistiek parėjus pašeria ir skudurus išskalbia- lafa o ne gyvenimas Kastruot tokius šlykštynes reikia, senovišku būdu be narkozės.

Sunku kai palieka,bet gal tai ir i nauda tada atsimerki ir pamatai tikraji zmogaus veida...Bandau susitaikyt visgi 16 metu kartu,skaudu tik del sunaus.Su vaiku visiskai nebendrauja,o kaip mokejo apsimetinet ,bet sudejus visas nuotrupas jau senai buvo galima suprasti ,kad visa tai prasidejo daug anksciau....Tik man lengviau,kad jo nematau,nes pabego i uzsieni netgi isvaziuodamas neissidave galvojau esam laimingi nes aplinkui tiek daug skyrybu...

Teko ir man šią karčią tabletę praryti. Skaudu. Buvau net pas psichologę. Ji man nesakė visko mesti, nes dažniausiai tokie patarimai retai suveikia. Ji moteris, kurios su tokiais dalykais taikstosi, įvardijo silpnomis. Stiprios, savimi pasitikinčios moterys, tik išgirdusios apie nuėjimą į kairę - palieka, išsilaižo žaizdas ir gyvena toliau. Man patarė tuo atveju savaitei, dviem išeiti iš namų ir nieko nepranešti apie tai vyrui. Jei jis protingas ir jūsų santykius vertina - susiprotės, jei ne, tai bus puikus žingsnis pradėti naują gyvenimą.

Mano atveju, aš visada bijojau likti viena. Paniškai. Turbūt kažkokia vaikystės trauma.. Dar visada žinojau, jog jei išeisiu iš saviškio namų - teks grįžti pas geriančius tėvus, dėl kurių ir sukūriau šeimą taip anksti (nebeištvėriau nuolatinių girtuokliavimų). Ir žinai, manasis vienu momentu pasijuto dievu. Išeiti neturiu kur, po pirmos neištikimybės aš su juo likau, tad ir bijoti nėra ko. Nu ir prasidėjo jo nuėjimai..

Prieš metus įvyko vėl neištikimybė ir aš išėjau. Dviem savaitėm, kad ramiai užbaigčiau sesiją. Jis važiuodavo pas mane kiekvieną dieną, taupė pinigus naujam butui..t.t T.y. rodė visas pastangas, kad tik aš sugrįščiau (net perstatė baldus namuose, kad pas jį užsukus, aš pamirščiau tą dieną, kai kroviausi daiktus dėl jo nesąmonės). ++++ matė, jog man išėjus ir gerbėjai atakuot pradėjo, tad buvo šokas, maždaug kaip čia dabar taip?? Juk gali su visam prarast. Ir labai labai tikiuosi, kad susimąstė Dar save raminu tuo, jog jei nesusimąstė, tai tuoj pradėsiu dirbti kitame mieste ir važinėsiu kiekvieną dieną į namus, jei vėl kvailios - tame mieste susirasiu butą ir aš ne auka, kad mane menkintų..


Linkiu didžiausios sėkmės tau..

psichologas NIEKADA negali pasakyt "mesk, palik, skirkis". Negali. Jam nevalia nurodinet zmogui, nevalia prisiimt atsakomybes uz kito gyvenima. Jis tik gali klausimu deka padet rast paciai iseiti. Taip ir jum, pasiule pagyvent atskirai su viltim, kad susiprotesit, gal vyras pats per ta laika jus pamirs.
Tik gaila, kad naudos jum is to psichologo nebuvo, kad vistiek svaigstat, kad jis gi pasitaisys, bus geras, o jei ne, tai tipo iskart tai pamatysiu kad netektu to pamatyt, kai kokia moteris su naujagimiu prie duru atsiras.

Sveiki, tikiuosi nesupyksite, bet prisijungsiu prie jūsų temos. Ištiko mane taip pat tokia bėda... Su vyru prieš kelis mėnesiu susituokėme (draugavome 7 metus, o kartu gyvenome 4m), taip pat suplanavome vaikeli (iš jo pusės buvo labai didelė iniciatyva) ir aš jo laukiu jau bet... jis po vestuvių išvažiavo padirbėti vasarai, tai turėjo būti paskutinis jo išvažiavimas... bet ten jis susirado moterį ir grįžęs pareiškė, kad skiriasi, nes pajautė labai gražius jausmus, kurių su manim neturėjo... aš jaučiuosi apgauta ir tiesioj bijau... susikūrėm aplinką vaikelio gimimui, planavom, o dabar aš turiu susikrauti daiktus ir išeiti į niekur... jo butas pirktas, aš ten neturiu jokios dalies... nors prisidėjau nemažai, pati praktiškai likusi be santaupų. Bet čia dar smulkmena, bet kai pagalvoju, kad reikia vienai laukti, po to gimdyti... ir nebus vyro šalia... tikrai nebučiau ryžusi tokiam žingsniui, jei būčiau žinojusi, kad liksiu viena, tokią akimirką. nežinau kaip elgtis, tarytum bandau gerintis, bet jis jau manęs visai vengia... patarkit ką daryti, nes kiekviena dieną jaučiu kaip slysta žemė iš po kojų... gal galit patarti psichologą, kuris padėtų susitvarkyti su šia sumaištimi...

sliuzas. ar jum tikrai reikia tokio vyro? zinoma, visada islieka tikimybe, kad jis po kurio laiko nores grizt atgal, ivertins, ka prarado. visgi nemazai laiko kartu, vestuves, busimas vaikelis. pasiaiskins, kad protas aptemo, issigando atsakomybe ir pan. garantuoju, kad taip ir bus. ir jau tada turesite spresti, ka darysite. o dabar svarbiausia jusu sveikata ir busimas vaikelis. juk toki dziaugsma nesiojate ir tikrai apsilankykite pas psichologa, pades. stiprybes

patarkit ką daryti, nes kiekviena dieną jaučiu kaip slysta žemė iš po kojų... gal galit patarti psichologą, kuris padėtų susitvarkyti su šia sumaištimi...
[/quote]

Sunku patarti, bet argi tikrai tik dėl vyro vaikelį planavote? Juk ir pati širdyje jo norėjote. Todėl jūsų visa energija, jėgos, stiprybė, tikslas turi būti nukreiptas tik į vaikelio gimimą. Jis bus jūsų džiaugsmas ir paguoda. O vyras..... Paleiskit, tegul eina. Nekovokite dėl vyro išsaugojimo, kovote dėl savęs ir leliuko. O paskui viską gyvenimas sudėlios. Tik.... Jei vyras sako, kad Jums nieko nepriklauso, kad turite išeiti, o ką jis sako apie būsimą leliuką? Kas jam priklauso? kaip jis augs. Pabandykit protingai pakalbėti, nors tikrai žinau kaip jaučiatės. Visgi kai likimas uždaro duris, atidaro langą. Patikėkit manimi, nes nežinote už kurio kampo Jūsų laukia sėkmė ir laimė

Erdene, ar turite darbą? Ar turite tėvus? Ar su jais santykiai geri?